„Pradėjome nuo 5 litrų pieno, kurį atsivežėme iš anytos. Tada vyras paprašė „vyriško“ sūrio. Aš jam sakiau: nejuokauk, aš su sūriais nieko bendra neturiu“, – pasakojo verslininkė.
Verslo pradžioje Julija neturėjo nė vienos karvės, o mintis apie sūrių verslą net nekirbėjo galvoje. Sūrių gamyba prasidėjo virtuvėje, namų sąlygomis. Kaip pati Julija apibūdina, tai buvo tragedija, o aplinkui lakstantys vaikai tik trukdė gamybos procesui.
Neilgai trukus Julija nusprendė įsirengti patalpas, o iš Trakų veterinarijos tarnybos įgijo žinių, kokių sąlygų reikia norint pradėti verslą.
2017 metais atsirado mažos patalpos, skirtos sūriams gaminti. Šiandien jos jau per ankštos, norėtųsi didesnių, tačiau Julija neslepia: „Pirmas blynas visada prisvilęs, svarbiausia, kad gaminame ne namų sąlygomis.“
Sūriai dienos šviesą išvysta Trakų rajone, Paluknio kaime, kur ir gyvena Julijos šeima. Tiesa, mokslai Vilniuje buvo privilioję jaunąją šeimą gyventi ten, mat pramogų ir galimybių mieste kur kas daugiau. Tačiau po penkerių metų kaimas juos parginė atgal – vyrui šiandien priklauso apie 100 hektarų žemės, o Julija darbuojasi prie sūrių.
Sūrių gamybos tradicija jų šeimoje gyvuoja nuo seno – juos gamindavo ir močiutė, o senolės receptą stengsis atkurti ir Julija, nes, kaip pati teigė, norisi turėti ir senoviško, močiutės, sūrio. Šiandien Julija gamina saldaus pieno sūrius, ateityje norėtų pradėti ir pelėsinių brandintų sūrių gamybą, tačiau tam reikia ir naujų patalpų, ir didelių investicijų.
Pirkėjų netrūksta
Verslo pradžia buvo sunki, Julija pasakojo, kad teko daug žaliavų išmesti, eksperimentuoti, ieškoti tinkamiausių receptų ir skonių.
„Daug pieno buvo išpilta: tai per daug druskos, tai per daug susitraukė", – prisiminė Julija.
Dabar klientai plūsta iš aplinkinių miestų bei miestelių, o nuolatiniai pirkėjai atvažiuoja ne tik į namus, bet ir į šventes, kuriose tuo metu prekiauja Julija.
„Trakų rajone žmonės mus pažįsta, parašo žinutę per „Facebook“ arba tiesiogiai paskambina ir užsisako sūrių. Sekmadieniais prekiaujame Pagirių turgavietėje nuo 9 iki 12 val. Žmonės atvažiuoja ir į namus“, – pasakojo sūrių gamintoja.
„Julijos sūrių“ šeimininkė taip pat stengiasi dalyvauti visuose Trakų renginiuose, mugėse, miesto šventėse. Tam verslininkė su vyru įsirengė autobusiuką, iš kurio ir prekiauja savos gamybos sūriais.
Moteris stengiasi gaminti sūrius pagal užsakymus, kad jie būtų kuo šviežesni, o pienas nestovėtų. Verslininkė augina tris karves, tačiau neslepia, kad ateityje jų bus daugiau, – paklausa reikalauja pajėgumus didinti.
Nors vyras užsiima kultūrinių augalų ūkiu, nevengia padėti ir sūrius gaminančiai žmonai. Tenka jam ir prijuostę užsirišti, ypač tuomet, kai Julija buvo patyrusi traumą.
„Prieš Kalėdas susižalojau pirštą, buvo nemažai užsakymų, sėdėjau priimamajame ir verkiau. Manęs klausė, ar man taip skauda, aš atsakiau, kad ne, turiu užsakymų, kas juos atliks? Ačiū Dievui, vyras tuo metu atostogavo ir padėjo“, – nemalonia patirtimi dalijosi Julija.
Sūrius gaminanti moteris pasakojo, kad, priklausomai nuo užsakymo, juos gražiai supakuoja, sudeda į dėžutes, mat žmonės gali užsisakyti juos kaip dovaną šventiniu laikotarpiu, įteikti artimiesiems ar draugams.
Julija atlieka ir fėjos vaidmenį – taip ją vadina vaikai, užsukantys į edukacijos pamoką, kurioje Julija rodo mažiesiems, kaip pasigaminti sūrių ir ledų.
„Man tenka vesti pamokas, pasakoti, kaip gaminami sūriai ir ledai. Būna mažų vaikų, kurie mane pavadina ledų fėja“, – juokėsi moteris.
9 rūšių sūriai
Vienam tradiciniam, klasikiniam sūriui pagaminti reikia 4–5 litrų pieno, mažesniam sūriui – 3 litrų. Užsakymų daug, tačiau daug kas priklauso ir nuo oro sąlygų, nes per lietų karvės duoda mažiau pieno, o saulėtomis dienomis – daugiau.
Iš naminio pieno Julija gamina 9 rūšių sūrius – baltą klasikinį, taip pat su kmynais, razinomis, džiovintomis spanguolėmis, želė gabaliukais. Gamina ir aštriuosius – su česnakais, aitriosiomis paprikomis, siūlo ir su džiovintais pomidorais ar aguonomis. Kilogramo kaina – nuo 5 iki 6,5 euro.
Kainos klientams patrauklios, tokios jos išsilaikė nuo pat verslo pradžios, o šventėse verslininkė jų taip pat nebrangina. Nori, kad klientai galėtų rasti kokybišką produktą už jiems prieinamą kainą.
Ateities planai
Verslo pradžioje taip pat teko nemažai investuoti, turimas patalpas padėjo įsirengti vyras, o meilė darbui davė pelno. Gamyba prasidėjo nuo mažo puodo, tada buvo 50 litrų puodas, o dabar juodu įsigijo specialų pieno perdirbimo katilą.
Iki Naujųjų metų šeima planuoja karvių bandą padidinti iki 11, nes paklausa didelė, o pieno neužtenka.
Jie taip pat planuoja didinti gamybos našumą ir įdarbinti daugiau darbuotojų, kad gamybos ir prekybos procese suktųsi ne tik ji ir jos vyras. Tačiau Julija pripažįsta, kad įdarbinti kitą žmogų – rizikinga užduotis.
„Tai – sunkus darbas. Pirmiausia, kai aš pati gaminu, tai žinau, ką parduodu. Antra, traumos metu ieškojome pagalbos – niekas nenorėjo padėti. Tam reikia praktikos. Ateityje turime viziją plėstis, kad ne tik Trakų rajonas mus žinotų, bet tam reikia investicijų“, – atviravo moteris.
