Apie tai, kaip jam pavyko rasti savo vietą gyvenime, portale forbes.com pasakoja žurnalistė Susan Adams.
Norėdama gerai atrodyti vakarėlyje, į kurį susirinks draugai su dovanomis greitai šį pasaulį išvysiančiam jos vaikučiui, 24 metų Raven Johnson nuvyko į Harleme įsikūrusį grožio saloną „Moe’s Hair Hut“.
Paprastai už afrikietiškų kasyčių supynimą ji mokėdavo ne mažiau kaip 500 JAV dolerių. Į šią sumą įeidavo 250 JAV dolerių už ilgus, švelnius kaip šilkas natūralius žmogaus plaukus, kurie būdavo „priauginami“ – pritvirtinami prie jos pačios kasų, ir 250 JAV dolerių stilistui, kuris visa tai padarydavo.
Tačiau šį kartą jai teks mokėti perpus mažiau – tik 250 JAV dolerių. Šventei besiruošianti Raven kaip ir kitos grožio salono klientės už tai yra dėkingos D.Imirai, įkūrusiam startuolį „Mayvenn“. Po tris valandas trukusio skrupulingo stilistės Erickos Barksdale darbo, skambant ritmenbliuzo muzikos garsams, plaukai gražiomis sruogomis jau dengė R.Johnson pečius. Tiesiog švytėdama iš džiaugsmo ji sako: „Tai pats geriausias sandėris mano gyvenime – nusipirkti plaukus ir gauti nemokamą jų pritvirtinimo paslaugą“.
Iš karto paaiškinsime, kad vadinamajam plaukų priauginimui arba ilginimui naudojami sveiki natūralūs žmogaus plaukai, atitinkamai juos paruošus. Iš plaukų pašalinus natūralų pigmentą juos galima dažyti įvairiomis spalvomis. Paskui jie rūšiuojami pagal storį ir iš maždaug 40-50 pavienių plaukų suformuojamos sruogos, kurios „priauginamos“ prie natūralių žmogaus plaukų. Technologijų plaukams pailginti yra įvairių, ir jos, kaip visos kitos technologijos, yra tobulinamos.
Kompaniją „Mayvenn“ 38 metų afroamerikietis verslininkas D.Imira įsteigė 2013 metais. Tai yra vienintelis JAV plaukų priauginimo rinkoje veikiantis startuolis, kurio veiklos finansavimo šaltinis – rizikos kapitalas. Šios rinkos vertė siekia 6 mlrd. JAV dolerių.
„Mayvenn“ jau pritraukė 36 mln. JAV dolerių investicijų ir yra įvertinta 100 mln. dolerių. Tarp investavusiųjų į startuolį – garsioji tenisininkė Serena Williams ir rizikos kapitalo fondas iš Silicio slėnio „Andreessen Horowitz“.
Pasak vieno iš šio fondo įkūrėjų Beno Horowitzo, „Mayvenn“ yra sparčiai auganti prekių ir paslaugų rinka, kurios vienoje pusėje yra šimtai tūkstančių grožio ekspertų, o kitoje – milijonai klientų. „Svarbu suprasti, kad tai nėra nei elektroninės prekybos, nei plaukų pardavinėjimo verslas“, – sako jis.
Iki „Mayvenn“ atsiradimo afroamerikietės dažniausiai pirkdavo plaukus korėjiečių kosmetikos parduotuvėse. „Visi pinigai sukdavosi ne afroamerikiečių bendruomenėje“, – sako D.Imira.
Jis sėdi priešais „Macintosh“ nešiojamąjį kompiuterį ir 27 colių monitorių savo biure Oklando centre, Kalifornijos valstijoje, JAV. Išskyrus prie durų stovinčias dvi draugo padovanotas prabangaus konjako dėžes jo kabinetas, išklotas pilka kilimine danga, yra visiškai tuščias. „Aš minimalistas“, – paaiškina vyriškis. Jo butas-studija Oklande taip pat neužgriozdintas daiktais.
Kukli buitis padeda verslininkui susikaupti. D.Imira sumanė „Mayvenn“ 2012 metais, kada jo draugė – plaukų stilistė iš Los Andželo – paklausė, ar jis gali rasti tiesioginį kanalą natūraliems plaukams iš Kinijos gauti. Dar 2003 metais, kada jis, baigęs koledžą, dėstė anglų kalbą Šendžene (Kinija), į JAV veždavo kiniškas prekes, tuo pačiu metu tobulindamas šnekamosios kinų kalbos įgūdžius. D.Imira verslą pradėjo sukti nuo „Air Jordan“ sportbačių klastočių, už kurias mokėdavo po 20, o Amerikoje parduodavo po 70 dolerių. Kai 2005 metais jis persikraustė į Majamį, iš Kinijos gabendavo baldus. Vaikinas linksmai leido laiką, per metus uždirbdamas šešiaženklę sumą, važinėjo „Acura“ ir vaikščiojo į vakarėlius.
„Aš neturėjau savo įmonės, paprasčiausiai „stumdydavau“ daiktus, ir visa tai neturėjo jokių perspektyvų“, – prisipažįsta D.Imira. Jis suvokė, kad neturi jokio supratimo apie verslininkystės pagrindus. „Mūsų šeimoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų verslininko gyslelę, kuris galėtų paaiškinti, kas ir kaip“, – sako jis. Jo tamsiaodis tėvas, baudžiamųjų bylų advokatas, dingo iš jo gyvenimo, kai būsimajam verslininkui buvo penkeri metai. Motina žydė dirbo akušere ginekologe klinikose nepasiturinčioms moterims ir augino jį ir jaunesniąją seserį.
D.Imira įstojo į Džordžijos valstybinio universiteto tarptautinio verslo fakultetą. Vėliau studijavo Brazilijoje ir Sorbonos universitete Paryžiuje, stažavo Kinijoje ir „Ernst & Young“ atstovybėje Adis Abeboje. 2010 metais, gavęs verslo administravimo magistro (MBA) laipsnį, norėjo imtis verslo, bet nebuvo apsisprendęs, kokio. Su motina jis persikėlė į Oklandą, dirbo įvairius darbus, kurie nereikalavo aukštos kvalifikacijos, pavyzdžiui, pagalbiniu darbininku automobilių stovėjimo aikštelėje, ir svarstė, ką daryti toliau. Tuos dvejus metus jis apibūdino kaip „psichologiškai labai sunkius“.
Būtent tada stilistė iš Los Andželo paprašė jį rasti Kinijoje natūralių plaukų tiekėją. 2012 metais jis ten išskrido ir suprato, kad natūralūs plaukai yra puiki eksporto prekė. Plaukai – lengva ir transportavimo požiūriu nebrangiai atsieinanti prekė, marža gali siekti iki 400 procentų. Jis išsiaiškino, kiek jam kainuos muitinės formalumų atlikimas ir sužinojo, kad JAV rinka vertinama 5–6 mlrd. JAV dolerių.
„Aš pradėjau galvoti apie tai kaip apie rizikos kapitalo bendrovę, galinčią uždirbti šimtus milijonų“, – sako D.Imira. Jis suvokė, kad turėdamas pakankamai pradinio kapitalo galėtų imtis elektroninio verslo: pardavinėti plaukus per juodaodžius plaukų stilistus, kuriuos samdytų kaip platintojus, suteikdamas jiems 15–20 proc. nuolaidą.
Pasak D.Imiros, jis žinojo, kad pusšimčio kilometrų atstumu nuo Oklando, Silicio slėnyje, rizikos kapitalistai „išrašo kelių milijonų dolerių čekius pradedančiųjų perspektyvių įmonių, vadinamųjų startuolių, steigėjams, vilkintiems megztinius su kapišonais ir įsispyrusiems į sandalus, bet aš ten nieko nepažinojau ir net neįsivaizdavau, kaip susirasti reikiamus žmones“. Ieškodamas išeities, 2012 metų pabaigoje jis pradėjo lankytis rizikos kapitalo kompanijų rengiamuose diskusijų forumuose, taip pat grupės „Black Founders“ („Juodaodžiai steigėjai“) susitikimuose, kurie vykdavo trečiadienio vakarais viename San Francisko bare.
D.Imira pradėjo reklamuoti „Mayvenn“ (išvertus iš jidiš kalbos – „ekspertas“) pristatymo konkursuose, kur baltosios rasės investuotojams ir investuotojams iš Azijos buvo sunku suvokti juodaodžių plaukų rinkos subtilybes, ir jam galiausiai pavyko. Pasaulinė rizikos kapitalo įmonė „500 Startups“ į startuolį investavo 50 tūkst. JAV dolerių ir supažindino jauną verslininką su keliolika investuotojų iš verslo angelų būrio.
Vienas iš jų buvo Davidas Shenas, rizikos kapitalo investicijų įmonės „Launch Capital“ partneris. „Iš pradžių buvau nusiteikęs šiek tiek skeptiškai, bet man patiko, kad Diishanas žino šį verslą ir nori leisti laiką, atiduoti jėgas ir žinias, kad jame padarytų kažką visiškai naujo“, – sakė D.Shenas.
„Daugeliui afroamerikiečių, kurie nusprendžia steigti startuolį ir pradėti savo verslą, prašyti kažkieno 10 mln. JAV dolerių atrodo nenatūralu“, – sako D.Imira. Padėjo tai, kad vienas iš „Andreessen Horowitz“ fondo įkūrėjų B.Horowitzas, kurio žmona tamsiaodė, suprato „Mayvenn“ vietą rinkoje. „Buvau susipažinęs su problema, kurią jis norėjo išspręsti“, – sako „Mayvenn“ valdybos narys B.Horowitzas.
2017 metų pabaigoje „Mayvenn“ buvo pasamdžiusi 50 tūkst. plaukų stilistų plaukams platinti. Tačiau D.Imira negalėjo numatyti, kaip greitai augs elektroninės prekybos sektorius. Konkurentai, ypač „AliExpress“, sumažino „Mayvenn“ kainas 80 procentų. „Mes vis dar augome, bet aš supratau, prie ko visa tai veda“, – sako D.Imira.
Praėjusių metų pabaigoje jis pasiūlė investuotojams naują strategiją ir pritraukė 23 mln. JAV dolerių. Užuot naudodamasis plaukų stilistų armija plaukams platinti, dabar „Mayvenn“ perka iš stilistų užsirašymus pas juos, mokėdamas po 100 dolerių. Po to jis siūlo nemokamą apsilankymą pas stilistą tiems, kas perka plaukus iš „Mayvenn“. Per trumpesnį nei pusmečio laikotarpį svetainėje buvo įregistruota 3 tūkst. stilistų pagal pašto indeksus.
Nepaisant to, kad stilistams tenka sutikti su nuolaida už savo paslaugas, jie gauna naudos iš to, kad be vargo randa klientų. Sausį prisijungusi prie „Mayvenn“ programos 25-erių Arianne Turner iš Oklando gavo 26 naujus klientus. „Man tai pelninga“, – sako ji.
Net jei kompanija „suryja“ pinigus pirkdama užsirašymus pas stilistus ir kol kas neatneša didelio pelno, natūralių plaukų antkainis yra pakankamai didelis, kad kiekvienas sandoris duotų pelno. 2018 metais bendrovės pajamos siekė 30 mln. dolerių, o 2019 metais jos bus didesnės, įsitikinęs D.Imira.
D.Imira neatskleidžia informacijos apie natūralių plaukų tiekėją, pasakydamas tik tiek, kad plaukai atkeliauja iš Azijos, kur jis turi patikimus tiekėjus. Tuo pat metu „Mayvenn“ klientams suteikia pinigų grąžinimo per 30 dienų garantiją, jei rezultatas jų netenkina.
Laikui bėgant verslininkas svarsto galimybę išplėsti „Mayvenn“ prekių asortimentą: pradėti pardavinėti šampūnus, plaukų kondicionierius ir kepuraites, kurias juodaodės moterys užsimauna naktį, norėdamos apsaugoti plaukus.
„Norėčiau, kad mano kompanija taptų didžiausiu grožio salonu, panašiu į „Airbnb“ – didžiausią viešbutį pasaulyje. „Airbnb“ ieško nepakankamai panaudojamų erdvių namuose ir jas užpildo. Aš ieškau nepakankamai panaudojamų pajėgumų salonuose ir užpildau juos klientais“, – sako startuolį įkūręs verslininkas.
Parengė Leonas Grybauskas
