„Žiguli“, „Moskvič“, „Volga“, „Pobeda“, kitų markių lengvieji, ugniagesių, milicijos ir greitosios pagalbos automobiliai, motociklai ir mopedai – muziejuje po atviru dangumi ir dengtame paviljone rikiuojasi apie pusantro šimto eksponatų.
Beveik visi jie veikiantys ir kartkartėmis išrieda į kelią.
Atokiau stovi keliolika mašinų, laukiančių savo eilės, kol pats I.Mekas ar jo pagalbininkai galės imtis restauravimo – paknibinės seną variklį, įmontuos naują detalę, perdažys.
„Vaikystėje tėvai neturėjo automobilio, tad visur tekdavo važiuoti autobusu, o aš taip svajojau apie nuosavą automobilį“, – kas tapo priežastimi įkurti tokį muziejų, paaiškino I.Mekas.
Kuris kolekcijos automobilių jam svarbiausias, ypatingiausias? Verslininkas tik nusišypso: „Žinoma, autobusai.“ Jų kolekcijoje – apie dvi dešimtis.
Muziejus duris atvėrė praėjusią gegužę, jį jau aplankė 5,3 tūkst. smalsuolių.
Persikėlė į serialą
Kone visi eksponatai, kuriuos lankytojai išvysta muziejuje, buvo išriedėję į „Černobylio“ filmavimo vietas. „Kad serialas bus filmuojamas, žinojau jau prieš trejus metus. Tuomet kūrėjai ieškojo vietų ir technikos. Mane susirado per pažįstamus“, – pasakojo I.Mekas.
Tuomet teko skubiai susirasti daug pagalbininkų, mat serialo kūrėjų noru teko vos per mėnesį atnaujinti senus autobusus, kurie nejudinami pas ankstesnius šeimininkus stovėjo net du dešimtmečius.
Lengvieji automobiliai ir autobusai filmuojant riedėjo Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone.
„Mėlynu autobusu evakuojamus žmones į vežė į palapinių miestelį, atrodo, ketvirtojoje serijoje. Oranžiniu šachtininkus vežiojo“, – ranka modamas į šias transporto priemones pasakojo I.Mekas.
Eksponatą išvydo iš dangaus
I.Mekas pirmą kolekcijos automobilį įsigijo prieš penkerius metus – tokį, kokį turėjo būdamas šešiolikos metų. Tai buvo „Audi“. „Tada supratau, kad norėsiu nusipirkti viską, apie ką vaikystėje svajojau, ką tuomet norėjau vairuoti“, – sakė verslininkas.
Pirmasis automobilis išties širdyje pasėjo užkratą – I.Mekas ir toliau pirko senas mašinas, motociklus. Ilgainiui visa tai nebetilpo namų garaže ir kieme, tad teko ieškoti vietos jiems laikyti.
Nekomercinių skrydžių lakūnas pradėjo dairytis sodybos, kurioje galėtų įkurdinti savo laimikius. Tokią vietą jis surado greta Molėtų aerodromo.
Kai kurie eksponatai į Tumenčiznos kaimą buvo partempti iš ūkininkų.
Tarkime, vienas jų prieš du dešimtmečius buvo įsigijęs kadaise Kauno „Bangos“ gamyklai priklausiusį PAZ-672, vadintą „paziku“, ir ketino juo į laukus vežioti darbininkus. Tačiau taip ir neišriedėjo.
Vieną apvalainą troleibusą lakūnas I.Mekas išvydo skraidydamas – bitininkas jame ketino įrengti didžiulį avilį. „Nusileidęs ant žemės nuvažiavau, nusipirkau ir parsitempiau traktoriumi“, – šypsojosi muziejaus įkūrėjas.
Net 40 automobilių į I.Meko valdas atkeliavo iš vieno savininko rankų. Tas vyras irgi tikėjosi atidaryti muziejų, bet paaiškėjo, kad vien įsigyti senų mašinų nepakanka, tad perleido savo pirkinį verslininkui.
Įsigijo savadarbį automobilį
I.Meko kolekcijoje – ir elektrėniškio Juozo Juliaus Tamkvaičio savadarbis automobilis „Svajonė“.
„Tai rankų darbo automobilis. Žinoma, variklis – iš „Zaporožec“, važiuoklė – iš „Moskvič“.
Žmogus turėjo kantrybės ir per ketverius metus tai sukūrė. Mašina buvo mėlyna, dabar ji raudona, mat tas žmogus visą gyvenimą svajojo, kad ji būtų būtent tokios spalvos“, – šypsojosi I.Mekas.
Anot jo, šiuo atveju laikas yra draugas, nes šie automobiliai visuomet brangsta. „Tarkime, restauruoji, supranti, kad per didelės išlaidos buvo, bet po penkerių metų viskas išsilygins, todėl ramu“, – sakė šeimininkas.
Muziejuje yra ir bagis, sovietmečiu padirbintas iš sunkvežimio. O vieną aikštelę itin pamėgo vaikai – joje rikiuojasi mažos mašinėlės, atkeliavusios į Tumenčizną iš Kauno Vytauto karuselių parko.
Lankytojai kai kuriuos eksponatus gali ne tiktai apžiūrėti, bet ir įlipti į vidų, apčiupinėti.
Beveik visas mašinas galima išsinuomoti šventei, filmavimams ar bet kokiai kitokiai progai. Taip pat čia įrengta senovinė radijo, audio-, TV aparatūros ekspozicija. „Labai mėgstu sėdėti ant suolelio ir žiūrėti, kaip džiaugiasi žmonės“, – šypsojosi I.Mekas.
Neparduotų už 10 tūkst. eurų
Kiek investavo į savo pomėgį, I.Mekas neatskleidė.
Kita vertus, jau nelengva ir suskaičiuoti. Bet mostelėjęs į vieną iš modelių – 1975 m. „Moskvič“ – muziejaus šeimininkas tarstelėjo, kad už 10 tūkst. eurų tokio automobilio mašinos tikrai neparduotų, mat turėjo nemažai išlaidų jį restauruodamas, o ir darbo teko įdėti per akis.
„Būna, žmogus restauruoja mašiną šešerius metus ir iki pabaigos likus, tarkime, 5 proc. darbo, jam trūksta kantrybė. Tuomet jis pasirenka pinigus ir man pavyksta nupirkti pigiau“, – šypsojosi I.Mekas.
Tačiau ir jam tenka pasitelkti kantrybę – prie kiekvieno automobilio jis ar kiti meistrai praleidžia bent metus. Kartais I.Mekas sulaukia prašymų parduoti jau sutvarkytą automobilį.
„Aš nereaguoju į tokius klausimus. Esu pardavęs tik tokius, kokių turėjau per daug. Tarkime, turėjau dešimt „Zaporožec“. Tiek nereikia“, – paaiškino verslininkas. Muziejaus parduoti jis neketina, bet ir nespjauna: „Negali žinoti, kaip gyvenime bus.“
