Piešimo sąsiuvinius, spalvotą popierių, užrašų knygutes, archyvavimo reikmenis ir panašią produkciją, kuri daugiausia skirta Lietuvos ir Latvijos rinkoms, gamina neįgaliųjų socialinė įmonė „Smiltainis ir KO“.
Nuo pat veiklos pradžios 2000-aisiais įmonė šiems gaminiams ir skyrė visą savo dėmesį. Tačiau atėjęs sunkmetis nori nenori privertė suvokti, kad tai – nėra pats geriausias pasirinkimas. Iki tol tik Lietuvoje ir Latvijoje gaminius pardavinėjusi įmonė suprato, kad šios rinkos – labai jautrios ekonominei situacijai. Be to, sustiprėjo konkurencija.
„Pamatėme, kad jei ir toliau gaminsime pigius produktus, teks užsidaryti – juk jau tada konkuravome su visu pasauliu. Tuo metu vartojimas krito 40 proc., likę gamintojai pradėjo stipriau varžytis. Pigią produkciją gamina Lenkija, Kinija, Indonezija, Rusija. Viena mokyklinę produkciją siūlančių įmonių – „Asia Pulp & Paper“ – ne tik pati gamina popierių, bet netgi turi savo miškų, kuriuose augina medžius popieriui. Su tokia galia produkto kaina niekaip nepakonkuruosi.
Mes pasauliniais mastais esame mikrobai. Pagaminti pigią produkciją gali tik tie, kurie turi dideles apimtis. Turėjome pasikeisti – pradėjome gaminti didesnės pridėtinės vertės gaminius“, – prisiminė įmonės vadovas Aivaras Šidla.
Velnias slypi detalėse
Tokie gaminiai – tai piešimo sąsiuviniai. Visiškam diletantui iš pirmo žvilgsnio jie – vienodi. Tačiau kai A.Šidla parodo, sakytum, dar vieną eilinį piešimo sąsiuvinį, supranti, kad velnias slypi detalėse.
„Patys mokomės piešti, kad suprastume dailininkų poreikius, suvoktume, kaip jie žiūri į popierių, – apie tobuliausio varianto ieškojimus pasakojo įmonės vadovas. – Būna, kad popierių produktui išsirenkame iš 20-ies skirtingų tai technikai skirtų popieriaus pavyzdžių“.
Akvarele tapanti Eglė Lipeikaitė padėjo išrinkti geriausią popierių akvarelei, dailininkas Stasys Žemkus-Seselskas – geriausią popierių pieštukui, Arūnas Rutkus – skirtą piešimui akrilu.
Kita dėlionės dalis – susegimas. Greitiems darbams skirtus blonknotus kieta nugarėle susegė spirale. Tačiau atsirado žmonių, kuriems ši detalė nepatinka, todėl įmonė ėmė kurti gaminį be jos. Kai vartotojas iš Vokietijos pasiguodė, kad nešiojant blonknotą rankinėje apsidaužo jo kraštai, „Smiltainis ir KO“ sugalvojo apsauginį aplanką.
Kiti pirkėjai pageidauja nieko nespausdinti ant viršelio – jie patys nusipieš, ko panorės. Taip produktų linijoje atsirado blonknotas tuščiu viršeliu.
„Pavyzdžiui, gaminame užrašų knygutę. Dviratis tarsi jau išrastas, tačiau pagalvojame, kuo ji gali būti kitokia: pasirenkame natūralias žaliavas, spauda viduje – ruda, nes turi atrodyti natūraliai. Pagal vidinį popierių pasirenkame viršelį – jis taip pat turi būti natūralus.
Visi knygeles sega, o mes – siuvame. Tai – rankinis darbas, jis brangesnis, tačiau galiausiai gaminys, sudėjus visas detales, būna kitoks. Kitą sykį jis lentynose būna ir du kartus brangesnis nei konkurentų, tačiau turi savo pirkėją.
Biure ne taip rūpi, koks bus sąsiuvinis – svarbu, kuo mažiau kainuotų. O dailininkai myli popierių ir žiūri į detales“, – kalbėjo A.Šidla.
Užsienyje tikėjosi ne to
Anot jo, su produkcija dailininkams „Smiltainis ir KO“ potencialiai galėtų atsirasti bet kurioje rinkoje. Dabar socialinė įmonė yra įkėlusi koją į 31 šalį: kone į visas ES valstybes, Ukrainą, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Rusiją, Kazachiją, Armėniją, Gruziją, Turkiją, Čilę, Peru, Urugvajų. Yra planų neilgai trukus atsirasti JAV bei Azijos šalyse.
„Ukrainoje mus vertina ir dėl paties produkto, ir dėl to, kad ten myli lietuvius. Rusijoje labai pataikėme su žymikliams skirtu sąsiuviniu, Turkija mums patiems buvo staigmena – pirkėją rado visi mūsų produktai, italams patiko, kad mūsų gaminys brangesnis – suprask, geresnės kokybės.
Jei reikia kažką pagaminti pigiau, mokyklinio, biuro segmento produkcijos srityje labai išradingi lenkai. Kita vertus, mes su savo didžiausios pridėtinės vertės gaminiais einame į Lenkiją“, – vardijo pašnekovas.
Anot jo, kai pradėjo galvoti apie eksportą, įmonė mąstė tradiciškai kaip daugelis lietuvių: ketino eiti į Vokietiją, Skandinaviją, nes ten gera ekonomika ir daug vartotojų. Tačiau greičiausiai „Smiltainis ir KO“ atsirado ten, kur nieko nesitikėjo.
Pažangiausi sprendimai netinka
„Nuo 2014 m. „Smiltainis ir KO“ savininku tapęs A.Šidla su šia įmone reikalų turėjo ir anksčiau: su „Smiltainis ir KO“ dirbo nuo 1998 m., kai kitoje įmonėje pirkdavo jų produkciją. „2009 m. atėjau į įmonę, tuo pačiu metu mūsų pagrindinis akcininkas bankrutavo. Atsitiko taip, kad turėjome prisiimti jų įsipareigojimus, o tuo pačiu – ir nuosavybę. Viskas arba nieko. Rizikavau“, – prisiminė A.Šidla.
Dabar 240 pavadinimų gaminių siūlanti įmonė plečiasi, ypač – specializuotame dailininkų asortimente: 2017 m. ir 2018 m. kasmet atsirado apie 30 naujų pavadinimų gaminių, panašiai tiek asortimentas išsiplės kitų metų pradžioje.
„Gan stipriai investuojame į įrangos bazę, bet problema ta, kad mums netinka patys pažangiausi sprendimai. Dėl mažų apimčių juos apkrautume tik 10-20 proc., o gaminti produkciją vien rankiniu būdu esame per dideli.
Iš vienos pusės, tai – nedėkinga pozicija, kita vertus, dirbame su pusiau automatiniais įrengimais, – pasakojo A.Šidla. – Kai atėjau į šią įmonę 2009 m., čia labai daug darbų daryta rankomis. Nuo to laiko juos po truputį pusiau automatizavome. Iš investicijų gauname efektyvumą, tačiau darbuotojų skaičiaus nemažiname, nes patys augame“.
Darbuotojų skaičius įmonėje stipriai nesvyruoja. O per pasiruošimą rugsėjui, kuris prasideda kovą ir baigiasi liepą, terminuotam darbui priima portą trejetą papildomų darbuotojų. Tik jie, kaip teigė įmonės vadovas, neretai pasilieka – pakeičia išeinančius dėl amžiaus, sveikatos ar kitų priežasčių.
Sumoka, kur negalvojo mokėti
Įmonėje dirba 77 žmonės: 35 sveiki darbuotojai, 27 – turintys sunkią ir vidutinę negalią (II neįgalumo grupė), 15 – III neįgalumo grupę ir turintieji specialiųjų poreikių.
„Kažkada svarstėme socialinės įmonės reikšmę. Tik atrodo, kad toks statusas duoda valstybės naudą, tačiau iš tiesų tai tėra patiriamų išlaidų kompensavimas. Ilguoju laikotarpiu, jei norėtume būti ne socialine įmone, mums reikėtų, kad žmonės efektyviau dirbtų, ir turėtume tą patį rezultatą. Jei labai staigiai pasikeistų ekonominė situacija, mums kiltų rizika, ar gebėsime greitai pasikeisti“, – neslėpė A.Šidla.
Gerai pažįstantis tokio verslo virtuvę pašnekovas sakė, kad apie daugybę dalykų steigiant socialinę įmonę nė nepagalvojama. Pavyzdžiui, apie darbuotojų sergamumą.
„Mūsų darbuotojų vidutinis metinis sergamumas – virš 20 proc. Atrodytų, nieko tokio, nes išlaidas kompensuoja „Sodra“. Bet daugiausia žmonės serga po dieną dvi, o tą jau dengia darbdavys. Atskaičiavus administracijos žmones, gamyboje dirba 57 žmonės. Tačiau realiai kiekvieną dieną čia pamatysi 35, nes kiti serga arba atostogauja. Būna, kad į darbą išeina 20 žmonių. Nepaisant to, užsakymus reikia vykdyti. Tada sveiki žmonės dirba viršvalandžius. Jiems mokame papildomai, o mums to niekas nekompensuoja, – pasakojo „Smiltainis ir KO“ vadovas. – Sumoki ten, kur negalvojai mokėti“.
Daugybę laiko atima kiekvieną mėnesį Užimtumo tarnybai teikiama ataskaitos: vien tam, kad palaikytų socialinės įmonės statusą ir sutvarkytų visus su tuo susijusius dokumentus, dirba viena buhalterė.
Nebekuria naujų vietų
Keliolika įmonėje dirbančių žmonių – negirdi, nekalba. Pastebėta, kad jei žmogus neteko gebėjimo girdėti ar kalbėti gyvendamas, vėliau jis kažkiek kalba. Jei žmogus negali kalbėti ir negirdi nuo pat gimimo, nesiformuoja sąvokos, todėl jis ir mąsto kitaip. Tai reiškia, kad net jei kalbiesi per gestų kalbos vertėją, tą patį dalyką šie žmonės supranta ne visai vienodai.
„Tarkime, išsiaiškini dėl darbo užmokesčio, o toks darbuotojas po trijų dienų vėl ateina ir dar sykį kalbamės apie tą patį. Išduodamas algalapis, o jis kas mėnesį eina aiškintis, kodėl jame tokie, bet ne kitokie skaičiai. Klasikinis atvejis: praėjusį mėnesį atostogavęs žmogus gavo atostoginius, o kitą mėnesį neatostogavo. Darbuotojui kiekvieną kitų metų mėnesį kyla klausimas, kodėl gavo mažiau, nei tą mėnesį, kai atostogavo Dėl tokių komunikacijos trikdžių administracijoje turime daugiau žmonių, nei reikėtų kitu atveju“, – kalbėjo „Smiltainis ir KO“ vadovas.
Tačiau dabar įmonė naujų darbo vietų nebekuria – tik išlaiko senas. A.Šidla skaičiuoja: pagaminti 10 tūkst. gaminių rankomis gali 10 žmonių. Kitas kelias – įsigyti įrenginį ir užduočiai atlikti užteks trijų darbuotojų. Dešimčiai žmonių įmonė moka atlyginimą. Jei jis subsidijuojamas, lėšos grįžta. Bendrai finansinis krūvis toks, lyg dirbtų penki žmonės.
„Tačiau už įrenginį penkerius metus mokėsi lizingą, bet po to jis bus tavo. Tuo metu, kai buvo skatinamos socialinės įmonės, pasirinkome ne tik vystyti verslą, bet tuo pačiu padaryti gerą darbą.
Kai prasidėjo aktyvesnis socialinių įmonių puolimas, nutarėme, kad po truputį investuosime į efektyvumą, bet žmonių neatleisime. Bet mes nebekuriame darbo vietų – tik išlaikome esamas. Kaip bebūtų, išsilaikome patys. Tik, skirtingai nei įprastinis verslas, turime galvoti ir apie ekonominį veiklos aspektą, ir apie socialinę misiją“, – sakė pašnekovas.
