Žemdirbiai Žemaitijoje tranko ir bokso kriaušes – netrūksta norinčių dirbti kartu

Žemės ūkio bendrovės biure – bokso kriaušės ir treniruokliai. Negi žemdirbiai po darbo dar eina į sporto salę? Pasirodo, būna ir taip.

Mat darbas bendrovėje taip sustyguotas, kad neprireiktų viršvalandžių. O poros dešimčių darbuotojų komandos amžiaus vidurkis sukasi apie 40 metų, tad sporto salė jiems tapo būtinybe.

„Normalūs metai“, – taip tvirtinantis Kerkasių žemės ūkio bendrovės vadovas Ildefonsas Petkevičius, pasirodo, yra ne iš tų žemdirbių, kurie skųstųsi blogu oru.

Jo nuomone, blogo oro nėra – yra tik bloga vadyba ir prasta politika. Mat politikai turi galios keisti mokesčių tvarką ir, svarbiausia, smulkųjį žemės ūkį supriešinti su stambiaisiais ūkiais.

Ildis (taip jį vadina artimieji) žemės ūkyje dirba nuo 1981-ųjų: „Tais metais baigiau inžinerijos mechanikos mokslus ir ėmiau dirbti gimtinėje, Stulgiuose, esančiuose netoli Kryžkalnio. Darbus pradėjau tuomečio kolūkio inžineriniame padalinyje.“

Po penkerių metų I.Petkevičius tapo tuomečio Kerkasių kolūkio vadovu. Taigi jau 33 metai šis žmogus dirba toje pačioje vietoje ir tose pačiose pareigose. Tad kaip jam pavyko įveikti iššūkius – kolūkių griūtį, privatizaciją?

„Pagal tuometį nurodymą sovietmečiu buvome suskaidyti į atskirus savarankiškus gamybinius kompleksus – Žalpių, Kerkasių, Būdų, Mažučių ir kitus. Juos pavyko išsaugoti iki pat 1992-ųjų, kai jie buvo perduoti privatizuoti arba pasirašant pajus, arba aukciono būdu.

Per privatizaciją buvo daug abejojančių, ar tai ką nors pakeis. Sovietmečio inercija buvo stipri, žmonės neturėjo motyvų dirbti. Mes, keletas darbuotojų, susibūrėme į grupę – susirinkome tie, kurie ir galėjo, ir norėjo dirbti: mechanizatoriai, gyvulininkystės ir kiti specialistai.

Surinkome būtinus 5 proc. grynųjų pinigų ir privatizavome Kerkasių kiaulių kompleksą. Vėliau tokiu pat būdu nusipirkome dar porą kiaulidžių ir taip sukūrėme bendrovę“, – apie virsmą pasakojo I.Petkevičius.

Ilgainiui kiaulininkystė išnyko – fermose ėmė mūkti pieninės karvės, tačiau ir šias po 2006-ųjų pieno krizės nutarta pakeisti mėsinių veislių galvijais. Tad šiuo metu bendrovės gamyklose žolę rupšnoja apie 400 limuzinų.

„Dirbu malūne, nors darau ir tai, ko prireikia, nes moku ir traktorių vairuoti, ir kitokių darbų. Šeimai išlaikyti algos užtenka, bet ir patys ūkininkaujame.

Ūkis smulkus, turime 15 hektarų žemės ir laikome tris karves. Tad šiek tiek pajamų gauname už parduotą pieną“, – pasakojo šalia Kerkasiuose gyvenantis malūnininkas Robertas Jankus.

Žemės ūkio bendrovės malūno girnos sukasi 8 valandas per parą ir primala po 5 tonas miltų. Šis kiekis nėra didelis – malama tiek, kiek įmanoma parduoti.

„Maždaug tuo pat metu, kai likvidavome pieninių karvių fermas, nusipirkome danišką grūdų malūną. Gerų miltų poreikis buvo didelis, o mes malame grūdus, kurių kokybės rodikliai yra patys aukščiausi.

Šiuo metu juos tiekiame „Kelmės prekybai“, smulkiems kepėjams, bet anksčiau ir koldūnų gamintojai noriai juos pirko, ir į Kauną juos veždavome maišais.

Iki 2012-ųjų dirbdavome kiaurą parą, trimis pamainomis. Bet kai didžiosios įmonės pasirinko tiekimą miltovežiais ir liovėsi pirkusios į maišus išpilstytus miltus, apimtis sumažėjo. Dabar mūsų miltus perka mažosios kepyklos, taip pat nuolatiniai klientai.

Dingo ir sėlenų poreikis. Anksčiau gyventojai jas visas išpirkdavo, bet kai karves žmonės išpardavė, neliko ir sėlenų paklausos“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Nors kaime daugelis skundžiasi darbuotojų stygiumi, Kerkasiuose tokių bėdų nėra – žmonės brangina savo darbo vietą.

Negana to, dažnai atvyksta žmonių, kurie prašosi priimami į darbą. „Tik neturime jiems ko pasiūlyti. Bendrovėje dirba visų sričių specialistai, kokių tik reikia, o laisvų darbo vietų retai atsiranda“, – pasakojo I.Petkevičius.

Jo vadovaujamos bendrovės kolektyvas – vyriškas, nes vyriški ir darbai. Visi darbuotojai turi mechanizatoriaus kvalifikaciją. To reikia, kad bet kuris jų prireikus galėtų sėsti už traktoriaus ar kitokios technikos vairo.

„Esu vyriausias – man 60 metų, o jauniausiam iš darbuotojų – 25-eri. Taigi visi vyrai yra darbingi. Didžiulis privalumas, kad turime gamybinę įmonę, o kai 20 jaunų žmonių turi nuolatinį savo darbą, jų ir požiūris į darbą kitoks – jie dirba sau“, – aiškino I.Petkevičius.

Šiuo metu bendrovės valdose yra apie 900 hektarų žemės. Pasak I.Petkevičiaus, tai nėra daug. Tačiau bendrovė gyvuoja ne tik iš žemės ūkio pajamų.

„Žemės ūkis yra tokia sfera, kuri priklauso nuo gamtos ir nuo valdžios. Joje yra rimtos rizikos, kurią galima smarkiai sumažinti išskaidant veiklą“, – sakė pašnekovas.

Bendrovė augina javus ir mėsinius galvijus, tačiau užsiima ir kitais verslais – gamina biokurą, melioruoja žemes, mala miltus, teikia logistikos paslaugas.

„Turime du vilkikus ir licencijas kroviniams vežti, todėl gauname pajamų ir iš tokios veiklos. Mums neprireikia samdyti nė statybininkų, nes turime subūrę jų grupę, kuri prireikus sutvarko pastatus.

Dar viena mūsų veikla – ruošiame sertifikuotas sėklas sėjai. Nuperkame elitinių veislių iš užsienio, auginame, dauginame ir perduodame platinti „Scandagra“ įmonei – esame aukštų kokybinių parametrų sėklos ruošėjai.

Sudarome sandorius per biokuro biržą ir žiemą jį ruošiame – tvarkome miškų atliekas. Taigi mūsų žmonės dirba ten, kur reikia“, – pasakojo I.Petkevičius.

Karkasių bendrovė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, į laukus išleidusi užsienietišką techniką. „Buvo 1996-ieji, kai nusipirkome pirmąjį suomišką „Valtra“ traktorių, netrukus – kitą bei padargus. Tuo metu nebuvo jokios paramos – viską finansavo patys gamintojai.

Visi aplinkui manė, kad mes neišsimokėsime. Juk vienas traktorius kainavo apie 240 tūkst. dolerių (dabar – 219 tūkst. eurų). Tai – didžiuliai pinigai.

Nors bendrovėje dirbo nedaug žmonių, sugebėjome išsiversti. Su tuo pirmuoju traktoriumi visus laukus sugebėdavome įdirbti. Būdavo, įpilame degalų, o mechanizatoriai pasikeisdami dieną naktį juo ir arė, ir sėjo.

Taip technologijos ir atėjo į ūkį, pradėjo kilti derlingumas. Anksčiau kviečių buvo kuliama po 2–3 tonas iš hektaro, o dabar – jau ir iki 8 tonų. Tam įtakos turi augalų veislės ir technologijos“, – kalbėjo I.Petkevičius.

Jo teigimu, sėkmei įtakos neišvengiamai turi komandinis darbas. Skaičiuojama, kad darbuotojas per metus uždirba apie 100 tūkst. eurų pajamų. Algų vidurkis sukasi apie tūkstantį eurų, bet jis per darbų įkarštį padidėja, nes už viršvalandžius mokama papildomai.

„Pasitikime vieni kitais, atvirai kalbame. Būna, kad susipykstame, pasiginčijame, bet po to procesas juda nestrigdamas. Būna, kad užsispiriu: darysiu, kaip noriu.

Tačiau viską perkračius galvoje, atvėsus ateina suvokimas: ir kitas gali būti teisus.

Būtent taip atsiranda racionalūs sprendimai. Svarbu nenuvertinti žmonių idėjų.

Vis dėlto darbus taip planuojame, kad viską pavyktų sutalpinti į darbo dieną.

Šeštadienį ir sekmadienį paliekame žmonėms pailsėti.

Kad poilsiui skirtas laikas nebūtų vagiamas, reikia tinkamai organizuoti darbus. Tuo turi būti suinteresuotos visos pusės – ir vadovai, ir darbuotojai“, – kalbėjo I.Petkevičius.