„Rytoj įmonės renginys, sulauksime 90 svečių. Atrodytų, dirba profesionalai, viskas sustyguota, bet vis tiek nerimas justi“, – šypsojosi „Barono vilos“ Butėnų kaime šeimininkė Rūta Baronienė.
Prie didelio tempo, ypač šiltuoju sezonu, 58 metų moteris, buvusi mokytoja, jau įprato.
Kur kas labiau didėjančios apsukos baugino prieš prieš du dešimtmečius, kai šeima griebėsi turizmo verslo.
Dabar čia priimami poilsiautojai, rengiamos įmonių ar asmeninės šventės.
Įsikūrė protėvių žemėje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šiauliečiai nusprendė palikti miestą, kuriame viskas tekėjo įprastu ritmu, ir persikėlė į pušų supamą trobą Butėnų kaime Anykščių rajone.
„Senelius išvežė į Sibirą. Buvo vyro giminėje ir į Kanadą išvažiavusių, ir į partizanus išėjusių. Šitos vietos yra krauju aplaistytos, čia mūsų giminės istorija“, – pasakojo R.Baronienė.
Verslininko 60 metų Petro Barono protėvių žemės driekėsi 18 hektarų. Ten, kur anksčiau stovėjo senoji sodyba, dabar iškilęs ąžuolinis koplytstulpis Baronų giminei.
Statė, kaip mokėjo
Šiauliečių šeima Butėnuose susirentė namą, tuomet dar maži Baronų vaikai nešiojo plytas. „Darėme taip, kaip mokėjome. Išėjo šleivai ir kreivai. Paskui reikėjo taisyti“, – šypsojosi šeimininkė.
Tuomet, kai kūrėsi, vyko svarbūs įvykiai – pučas Maskvoje.
Pernai senąjį namą su architekto pagalba sutuoktiniai apvilko nauju skandinavišku drabužiu, jame įkurdinti svečių kambariai. Prie šio pastato į dangų stiebiasi ąžuolas, ženklinantis Baronų giminės sugrįžtuves į gimtąsias žemes. Jį šeimininkai pasodino per įkurtuves.
„Man atrodo, kad verslas, kuris kuriamas šeimos pagrindu, būna stipresnis, mat jis turi šaknis. Metų metais mes tobuliname savo verslą, žinome, kad jis neužsibaigs, neturime minčių jo parduoti“, – kalbėjo R.Baronienė.
Rinkosi šiaurės kryptį
Tiesa, vos atsikraustę į Butėnus Baronai apie turizmą nemąstė – tiesiog norėjo vietos, kur galėtų vasaroti. Rimtai verslo jie ėmėsi 2000-aisiais.
Ilgainiui išdygo restorano pastatas, o už jo nusidriekė kelios mažesnės vilos, kurias pamėgo pailsėti panorusios šeimos. Greta įkurti teniso aikštynai, vaikų žaidimų aikštelė.
„Turizmo ėmėmės, galima sakyti, iš nevilties. Juk ilgai blaškėmės tarp miesto ir kaimo. Ir ten, ir čia buvo gerai.
Mieste – darbai, bet ir šios vietos palikti nenorėjome. Tad čia reikėjo kažką rinktis.
Daug kas statė tuo metu pseudoetnografinius namus. Mes irgi rinkome senus daiktus, galvojome muziejų daryti.
Bet tokių sodybų tuomet buvo per akis, o vaikai pasakė, kad nekurtume senovės, kad modernumo reikia.
Mes pasirinkome skandinavišką stilių, taip ir architektas patarė. Skandinaviška troba – tiesiog namas, panašus į daržinę.
Mes juk, kaip ir skandinavai, esame šiauriečiai, santūrūs. Italams toks stilius ir netiktų“, – paaiškino R.Baronienė.
Į kitą krantą – medituoti
Vilos teritoriją į dvi dalis dalija išsikastas tvenkinys. Kitame krante driekiasi iš 108 akmenų sudėtas Mėnulio ratas, laužavietė, trijų beržų, išaugusių iš vieno, meditacinis ratas, spiralės formos protėvių kalnelis ir Saulės ratas.
Akmenis šeimininkai iškasė savo sklype, patys valė, plovė ir ritino į tinkamas vietas.
Kaip pasakojo R.Baronienė, čia stūkso vyriški ir moteriški akmenys.
Pirmieji aštresnių kampų, besistiebiantys į viršų, antrieji – apvalainesni, šviesesnių spalvų.
Čia stovi ir iš senos liepos, kurios vidus buvo išpuvęs, padirbdintas namelis. Meistrai kamiene surado įstrigusių akmenų skeveldrų, menančių karą ar pokario laikus. Šeimininkai pasodino ir obelų sodą. Kartais tylą čia suvirpina ant medžio šakos pakabintas varpelis.
„Viename krante – materialesni dalykai, o antrame – dvasinis poilsis. Du krantai. Visai kaip ir gyvenime“, – žvilgsniu palydėdama akmenų karalystę sakė šeimininkė.
Neturi kuo skųstis
R.Baronienė pasidžiaugė, kad kasmet turistų daugėja, ypač gausu jų buvo ką tik pasibaigusią vasarą. „Tai ir džiugino, ir baugino. Reikalų buvo per akis, teko ir daugiau personalo susirasti“, – kalbėjo šeimininkė.
Čia nuolat pluša aštuoni žmonės, bet vasarą jų gretos pagausėja, mat išauga svečių srautas. Vilos darbuotojams tenka pasiraitoti rankoves, kai čia vyksta renginiai – tiek įmonių šventės, tiek vestuvės.
R.Baronienė sakė, kad keičiasi ir klientai. „Žinoma, pasitaiko visko, bet sulaukiame puikių lankytojų, kurie atvyksta grožėtis, ilsėtis, sportuoti, juos domina mūsų vilos istorija.
Kolegos pasiguodžia, kad ir policiją kartais tenka kviesti, bet pas mus to niekada nebuvo“, – džiaugėsi verslininkė.
