„Studijuoju teisę. Artėja paskutiniai studijų metai. Pradedu jausti, kad tai nėra ta sritis, kuri mane žavi. Studijas užbaigsiu, bet ateityje to dirbti nenoriu. Tačiau esu visiškai rami, nes šiuo metu darau tai, kas man patinka“, – prisipažino kaunietė Rasa.
Mergina ilgą laiką neapsisprendė, ar tikrai nori paaukoti visą savo gyvenimą darbui, kuris jai neteikia džiaugsmo. O atradusi fotografiją tarsi atgimė iš naujo.
Su panašia patirtimi yra susidūręs ne vienas žinomas žmogus. Jų istorijos gali įkvėpti jaunus žmones daryti tai, kas atrodo geriausia.
Pasirinkimą lėmė ir tėvai
„Pradėjau jausti beprasmybę – tai buvo darbas dėl pinigų“, – pirmąja darbo patirtimi pagal specialybę dalijosi Kauno tvirtovės tyrinėtojas ir VII forto įgulos vadovas Vladimiras Orlovas. Baigęs informacinių technologijų bakalauro ir magistrantūros studijas jis buvo įsitikinęs, kad tai ne tik perspektyvu, bet ir naudinga.
Vyras prisiminė, jog renkantis specialybę jam įtakos turėjo tėvai, geri vertinimai mokykloje ir tai, kad informacinių technologijų mokslai tuo metu buvo mados reikalas.
„Pradžioje viskas atrodė, kad taip ir turi būti. Informatikos srityje pradėjau dirbti nuo 11-os klasės, kol pasiekiau technikos direktoriaus poziciją „Canon“ atstovybėje. Tačiau ten buvau tarsi sraigtelis didelės korporacijos mašinoje. Man tai nepatiko. Ilgą laiką derinau pomėgį tyrinėti fortifikacijos istoriją ir informatiko darbą, tačiau vieną dieną pasiryžau viską mesti“, – pasakojo V.Orlovas.
Kaip tokį sprendimą vertino aplinkiniai? „Sakė, kad man su galva negerai“, – juokėsi pašnekovas.
Finansinės naudos nebuvo
Tačiau ilgai galvoti, ką veikti toliau, V.Orlovui neteko. Metęs darbą „Canon“ atstovybėje jis nuėjo dirbti į muziejų. Jame toliau sėkmingai tyrinėjo fortifikacijos istoriją. Parašė kelias knygas. Buvo parengtos ir kelios muziejinės ekspozicijos.
„Pradžia nebuvo lengva, o ir finansinės naudos negavau. Bet supratau, kad pagaliau darau kai ką naudingo visuomenei, pamačiau darbe tikslą. Išleidęs antrą knygą gavau didelį projektą – rengti ekspoziciją Šaltojo karo muziejui Žemaitijos nacionaliniame parke.
Tai buvo didelis iššūkis istorinių tyrimų srityje, nes oficialūs informacijos šaltiniai buvo uždari ir prie jų nebuvo lengva prieiti. Pasinaudojau informatikos specialybės žiniomis ir surinkau informaciją kitaip. Projektas pavyko – sulaukėme tarptautinio pripažinimo“, – pasakojo V.Orlovas.
Pastangos tikrai atsipirko
Įdėtos pastangos atsipirko. Atsirado naujų projektų, o iš to uždirbtos lėšos ir kolegų pagalba padėjo nusipirkti didelį gynybinį įtvirtinimą – VII fortą Kaune. Tai buvo dar vienas didelis pasiekimas V.Orlovo gyvenime.
Tačiau po kelerių metų vyras suprato, kad klasikinės muziejinės veiklos išlaikyti nepavyks. Teko vėl viską mesti.
Šį kartą V.Orlovas jau džiaugėsi, kad baimė pradėti ką nors naujo nebuvo tokia didelė kaip pirmą kartą. Noras išbandyti naujus dalykus vedė į priekį.
„Susipažinau su talentinga mergina. Norėjosi panaudoti jos atsidavimą fizikos mokslui. Turėdamas muziejaus patalpas ir nedaug pinigų pasiūliau jai pabandyti rengti mokslinius pasirodymus vaikams.
Žinojau, kad gali nepavykti, bet rizikavome.
Pamatėme tikrą vaikų susidomėjimą fizikos mokslais. Per savaitgalį uždirbome kelis šimtus litų. Muziejui tai buvo neįtikėtinai daug“, – pasakojo V.Orlovas.
Nieko nekeistų ir dabar
Jei galėtų atsukti laiką atgal, ar darytų viską kitaip?
„Pradėjau dirbti su žmonėmis, kurie protingesni už mane ne procentais, o kartais. Tai man patiko. Dirbant verslo sektoriuje nieko panašaus nebuvo. Todėl nemanau, kad ką nors keisčiau. Kiekvienas etapas man davė neįkainojamos patirties. Iki dabartinės pozicijos tikrai reikėjo paaugti. Jei būčiau likęs IT srityje, savo dabartinius kolegas, ko gero, matyčiau per televizorių ir stebėčiausi, kaip prasimuša žmonės“, – atviravo V.Orlovas.
Vyras sakė nemėgstantis, kai kiti per daug išaukština jo pasiekimus, ir prisistato tiesiog XII forto direktoriumi, mokančiu sutaisyti spausdintuvą ir parašyti knygą apie įtvirtinimus.
V.Orlovas sakė jaunimą skatinantis nebijoti pokyčių ir nesėkmę priimti kaip naują išbandymą sėkmingos karjeros link.
Pokyčiai vyko sklandžiai
„Visi profesiniai pokyčiai mano gyvenime vyko pamažu ir sklandžiai. Dabar jau matau, kad vienas profesinis etapas trunka 9 metus. Tad iki 2027 metų gyvensiu ramiai“, – šmaikštavo antrasis pašnekovas Šarūnas Jasiukevičius. Daugelis jį pažįsta kaip keliautoją, režisierių ir publicistą. Tačiau iki to teko nueiti ilgą kelią.
„Dar mokydamasis labai norėjau sekti tėvo pėdomis ir būti verslininkas. Baigęs mokyklą vasarą su bičiuliu organizavome įvairius koncertus“, – pasakojo Š.Jasiukevičius.
Užteko tik pabandyti, kad suprastų, jog renginių organizavimas yra ta veikla, kuria norėtų užsiimti. Įstojo į verslo administravimo specialybę. Greitai pavyko perprasti vadybos pagrindus.
„Antrame kurse pradėjau dirbti vadybininku vienoje Kauno reklamos agentūrų. Labai greitai išaugau tą nedidelę firmą ir ėmiau dairytis platesnės veiklos. Trečiame kurse jau buvau didžiausios reklamos agentūros Lietuvoje vieno iš padalinių vadovas“, – prisiminė kaunietis.
Planus pakeitė darbdavys
Pirmieji pokyčiai gyvenime prasidėjo 2009 metais, užėjus ekonomikos krizei. Bankrutavęs darbdavys pakeitė planus iš esmės.
„Nesugalvojau nieko kita, kaip tik daryti tai, ką mokėjau geriausiai, – užsiimti verslu. Įkūriau savo reklamos ir viešųjų ryšių agentūrą, kuri veikia iki šiol. Pradžioje teko dirbti po 10–12 valandų per parą, bet vėliau atsirado daugiau laiko, kurį galėjau skirti hobiui“, – prisipažino žinomas vyras.
Jis pradėjo daugiau domėtis karo istorija, keliauti po buvusius karinius objektus, rinkti informaciją.
„2014 metais atsiradęs hobis ilgainiui užėmė vis daugiau laiko. Iš pradžių pastabas žymėdavosi tik sau, tačiau netikėtai sugedęs kompiuterio diskas, prarasta visa informacija ir bičiulio paraginimas leido imtis naujos veiklos. Pradėjau viską kelti į visiems prieinamą vietą – internetą. Kilo idėja kurti tokios temos televizijos laidas, nes TV laidų prodiusavimo patirties turėjau anksčiau“, – pasakojo Š.Jasiukevičius.
Patirtis – neįkainojama
Buvo sukurti televizijos laidų ciklai: „Praktikantai“, „Makaliaus kelionės“ ir „Sąžinės balsas“.
Kuriamos laidos apie karo istorijos paveldą taip pat sulaukė pasisekimo. Taip atsirado „Praeities žvalgas“, ir laikui bėgant šis projektas plėtėsi.
„Pradėjau organizuoti ekskursijas Lietuvoje, vėliau ir Černobylio zonoje. O tikėdamasis dar labiau pagerinti laidų kokybę pasirinkau žurnalistikos studijas. Gaila, bet jos nepateisino mano lūkesčių“, – atviravo pašnekovas.
Š.Jasiukevičius iš verslininko tapo žurnalistu ir kelionių organizatoriumi. Drastiškų pokyčių nebuvo, nes kiekvienas etapas vyko sklandžiai. Tačiau šie pokyčiai davė neįkainojamos patirties.
Išsigąsta sunkių situacijų
Personalo paieškos ir atrankos specialistė Agnė Misevičienė teigiamai vertino jaunų žmonių norą viską išbandyti, ir jei jaučiasi blogai, dairytis naujų galimybių, kad galėtų save realizuoti. Tačiau ar visada tai yra gerai?
„Dažnai pastebiu tendenciją, kad jauni žmonės, susidūrę su pirmaisiais sunkumais moksluose ar naujame darbe, linkę viską greitai mesti ir pasakyti sau: „Tai ne man.“ Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinėje visuomenėje daug jaunų žmonių ieško tobulų mokslų ar tobulų darbų, kuriuose jiems kiekviena diena būtų kaip šventė. Tačiau net ir įstojus į norimą specialybę tenka mokytis dalykų, kurie nepatinka. Tas pat ir dėl darbų.
Jei jaunas žmogus vadovausis banalia mintimi: „Susirask mėgstamą darbą, ir nereikės nė vienos dienos dirbti“, tokio darbo paieškos gali niekada ir nesibaigti“, – sakė A.Misevičienė.
Specialistės nuomone, žmogus turi suprasti, kad darbas yra darbas ir ne visada jis turi būti vien nesibaigiantis malonumas.
„Vertėtų pastudijuoti bent metus ir apšilti kojas, o ne mesti mokslus po mėnesio ar pusmečio. Kalbant apie darbus – vertėtų padirbti bent 4–6 mėnesius, per kuriuos jau galima įvertinti, ar tas darbas tinka, ar ne. Dažnai jauni žmonės neišdirba net bandomojo trijų mėnesių laikotarpio ir bėga ieškoti kitų stebuklingų darbų“, – kalbėjo specialistė.
Ne visada būna lengva apsispręsti
Kristina Paradnikė
Psichologė-psichoterapeutė
„Jaunam žmogui labai sunku priimti tinkamą sprendimą. Tačiau keičiantis karjeros sampratai per daugelį metų darosi normalu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių keisti savo karjeros kryptį.
Studijų krypties ar apskritai profesijos keitimas reikalauja daug apmąstymų, nes viską reikės pradėti iš pradžių, o kas bus, jei ir kita profesija nepatiks? Nepaisant šių sunkumų, kartais specialybės keitimas gali būti tiesiog būtinas. Ypač jei žmogus mokosi ar dirba tai, kas iš viso ne prie širdies.
Ir iš tiesų gaila, kad yra žmonių, kurie jaučiasi savo sferoje nelaimingi, bet apsisprendžia nieko nekeisti.
Lietuvoje jauni žmonės turi anksti apsispręsti, kuo nori būti užaugę. Vis dar didžioji dalis iš karto po mokyklos baigimo stoja į konkrečias studijų programas.
Natūralu, kad pastudijavus interesai ir norai gali keistis. Todėl specialybės keitimo privalumas tas, kad žmogus pereina į tai, kas įdomiau, kur jaučiasi laimingesnis. Tačiau studijų krypties keitimas gali būti problema tada, kai žmogus vis neranda savęs, eina iš vienos mokymo įstaigos į kitą ir galiausiai taip nieko ir nebaigia.
Gerai, jei tokia baigtis žmogų tenkina, tačiau jei ne, tai gali atsiliepti savivertei, taip pat ir ieškant vietos darbo rinkoje.“
