Dekoratyviniais mazgais surištus savo darbus vilnietė U.Neverbickaitė pavadino „Painiava“. Jos kūrinių jau įsigijo ne tik europiečiai, lietuvės pynės iškeliavo ir anapus vandenyno į Jungtines Valstijas.
Makramė technika ji riša interjero puošmenas, ekologijos dėsnių besilaikantiems žmonėms patinkančius pirkinių krepšius ir net vestuvių sieneles altoriui papuošti.
Norėjo medituoti
U.Neverbickaitė, prieš metus pristigusi kūrybinės veiklos, laužė galvą, ko imtis.
„Architektūroje yra labai daug techninio darbo, loginio mąstymo, o aš nuo mažumės buvau įpratusi jausti rankomis. Nuėjusi į Kaziuko mugę žiūrėdama į dirbinius galvodavau, kad galėčiau tai padaryti pati. Žodžiu, man pristigo meditacinės veiklos“, – paaiškino mergina.
Rankdarbiai jai visuomet patiko – vaikystėje pasidarydavo auskarų, piešdavo, veldavo.
Mintį, ko imtis, jai pakuždėjo ir buities pokyčiai – persikrausčiusi gyventi į naują vietą Ugnė dairėsi idėjų, kaip papuošti būstą.
„Socialinėje erdvėje išvydusi makramė technika nupintą puošmeną pagalvojau, kad tai gražu. Kelias dienas naršiau internete mėgindama išsiaiškinti, kaip tai daroma. Nirau vis gilyn“, – sakė architektė.
Taip ji ir griebėsi makramė – technikos, kuri arabų kraštuose buvo žinoma dar XIII amžiuje.
„Makramė būdu arabai užbaigdavo austus kilimus, staltieses, užuolaidas surišdami jų apačioje mazgus. Vėliau šią techniką perėmė ispanai, italai, ją pasitelkė jūreiviai – pindavo diržus.
Ši technika ilgainiui pasiekė Didžiąją Britaniją, ten makramė buvo aukštesnio luomo užsiėmimas, taip būdavo puošiamos staltiesės, lovatiesės ir drabužiai“, – pasakojo vilnietė.
Prieš pusšimtį metų tai išpopuliarėjo ir pas mus – žmonės įvairiais pynimais puošdavo savo būstus.
„O dabar makramė atgimė. Viskas sukasi ratu“, – sakė U.Neverbickaitė.
Sulaukė prašymų iš aplinkinių
Apie makramė išsiaiškinusi virtualioje erdvėje Ugnė persikėlė į realų pasaulį – reikėjo susirasti tinkamų virvių, nusipirko ir knygą apie rišimo būdus.
„Kurį laiką jaukinausi ir virves, ir pačią techniką. Šeimos sodyboje iki šiol kabo pirmoji mano surišta dekoracija iš rudos džiuto virvės. Ji neišėjo tokia, kokią įsivaizdavau. Žiūrėdama į ją matau, kaip keitėsi mano darbai“, – šypsojosi U.Neverbickaitė.
Postūmis irtis toliau buvo aplinkinių reakcija. Jie gyrė merginos rankdarbius ir prašė jiems ką nors nupinti. Maža to, į makramė įsisukusią merginą apstulbino močiutė – paaiškėjo, kad ir ji jaunystėje rišo mazgus ir turi išsaugojusi savo atrastų technikos paslapčių sąsiuvinį.
„Instagrame pradėjau sekti žmones, kurie tuo užsiima. Mačiau, kad jie užsidirba, netgi gyvena iš to, parduotus darbus siunčia į įvairias pasaulio šalis. Taip kilo mintis pamėginti parduoti savo darbą“, – pasakojo architektė.
Per Kalėdų mugę sostinėje prie jos, prekiaujančios savo „painiavomis“, priėjo daug vyresnių žmonių, kurie pasakojo taip mazgus rišę vaikystėje.
„Jiems mano darbai sukėlė nostalgiją, paskatino šypsotis, o man įpūtė įkvėpimo“, – sakė Ugnė, visada išsišnekanti su pirkėjais ir užsakovais, – antraip, kaip suprasi, koks darbas derėtų jų namuose.
Lemtingą žodį tarė draugė
Ilgainiui Ugnė suprato, kad darbams reikia pavadinimo. Tam reikalui pasikvietė draugę ir rėmė ją prie sienos, kad sugalvotų tinkamą žodį.
„Galvojome galvojome, niekas nelipo. Jau pavargusi draugė žiūrėdama į mano darbą pasakė: „Kas čia? Tu kažką painioji. Kažkokia painiava.“ Ir man, ir jai vienu metu akys užsidegė. Supratome, kad tai ir yra pavadinimas – „Painiava“, – paieškų istoriją perpasakojo U.Neverbickaitė.
Pavadinimas sulaukė ir artimųjų kritikos – jie sakė, kad „painiava“ jiems kelia neigiamų minčių, ir palaikymo. Savaitę dar pasvarsčiusi Ugnė griežtai apsisprendė prisistatysianti tokiu pavadinimu.
Darbą išsiuntė į Ameriką
U.Neverbickaitė, pasiryžusi žengti dar vieną žingsnį, į tarptautinę interneto parduotuvę įkėlė kelis savo rankdarbius, tuomet dar neišmanydama, kaip derėtų pristatyti savo darbą, kad jis atkreiptų virtualiai naršančių pirkėjų dėmesį.
Pirmojo pirkėjo teko palūkėti pusmetį. Jis buvo amerikietis. Tada Ugnei teko pasinervinti perprantant pavedimų, siuntimo reikalus.
Ilgainiui ji sulaukė ir pirkėjų pageidavimų, tarkime, spalvoto metro pločio ir pusantro metro ilgio darbo.
„Net neįsivaizdavau, kaip reikėtų nudažyti virves, bet pasakiau: gerai, padarysiu. Nusipirkau dažų, pamėginau ir pavyko. Tas darbas iškeliavo į Prancūziją“, – pasakojo architektė.
Tai ją paskatino ilgainiui išmėginti daugiau dažymo būdų. Mergina verda žoles, svogūnų lukštus ieškodama, kas labiausiai tiktų jos užmojams įgyvendinti. Jai labiausiai patiko savo kūrinius dažyti avokadų kauliukais – juo verdant išsiskiria rožinis pigmentas.
Puošia net altorių
Kaip pasakojo U.Neverbickaitė, jos „painiavomis“ puošti savo namus užsinori bohemiškos sielos žmonės.
Ugnė riša pirkinių krepšius primenančias rankines, vazonėlių pakabus, mažus papuoštukus ir dideles puošmenas, pagalvėles, taip pat pinigines, kosmetines, auskarus.
Ji imasi ir sienelių-užuolaidų, kuriomis vestuvininkai puošia altorių ar vakarinėje dalyje padabina stalą, įėjimą į pobūvio salę.
Tokių puošmenų prisireikia toli gražu ne tik lietuviams. Neseniai U.Neverbickaitė surištą sienelę siuntė į Švediją.
Jos darbai atsieina nuo keliolikos iki kelių šimtinių eurų. Tarkime, paklausiausia interjero puošmena kainuoja 90 eurų. Supinti tokiai prireikia kelių vakarų.
Kartais Ugnė per mėnesį įsimeta į piniginę papildomų 100 eurų, kartais – porą šimtinių ar daugiau. Tokio uždarbio pakanka medžiagoms įsigyti.
„Nespaudžiu savęs. Man užtenka tiek, kiek turiu. Aš turiu idėjų, bet leidžiu joms subręsti. Manau, kad skuba gali nužudyti tiek aistrą, tiek meditavimo galimybę. Jei norėčiau daryti kuo daugiau, tektų bėgti lėkti, tai keltų stresą“, – kalbėjo kūrėja.
Teka lyg viena upė
Šią vasarą visą savaitę per atostogas U.Neverbickaitė plušo prie savo didžiausio užsakymo – trijų metrų pločio dekoratyviniais mazgais rišamos užuolaidos. Ugnės kūrinys iškeliavo į Lietuvos pajūrį.
„Tuomet galėjau medituoti ištisas dienas“, – šypsojosi mergina.
Per metus ji pribrendo ne tik pati rišti mazgus, bet ir kitus pamokyti. Ji prisidėjo prie merginų, kurios organizuoja pintuves. Tai populiarėjanti mergvakarių dalis.
U.Neverbickaitė patikino, kad makramė iš jos nepasiglemžia architektūros, kaip ir architektūra neužgožia pomėgio.
„Abi šios sritys manyje teka kaip viena upė“, – sakė Ugnė.
