Minėtoje parduotuvėje sutikta savininkė Sandra Matulevičienė pasakojo, kad baigusi dvylika klasių nuskubėjo pas mylimą vyrą Karolį. Jaunatviškas veržlumas ir siekis pamatyti pasaulį paskatino palikti Lietuvą ir gyvenimą pradėti svetur.
„Buvome jauni, norėjosi kelionių. Išvykau paskui savo meilę. Ten įstojau mokytis verslo vadybos, taip pat jau dešimtį metų esu buhalterė. Iki šiol Anglijoje dar veikia mūsų buhalterinė įmonė – įdarbinimo agentūra. Ketverius metus turėjome ir nuosavą barą. Gimus vaikams nusprendėme, kad visų pinigų neuždirbsime ir norime būti arčiau giminių“, – pasakojo moteris.
Pora nusprendė parduoti būstą, verslą, susikrauti lagaminus ir grįžti į gimtinę. Įsikūrusi vienkiemyje Ručiūnų kaime, tikroje gryčioje, kuriai jau virš šimto metų, šeima gyvena jau trečius metus, o praėjus metams po grįžimo pradėjo ir naują verslą – atsidarė parduotuvę „Gyvasta“.
„Grįžome manydami, kad norime natūralios aplinkos. Ūkininkaujame, turime daug gyvulių ir daržų. Parduotuvėje pardavinėjame ne tik savo produkciją, nes vieniems išsilaikyti būtų sunku. Tačiau didžioji dalis produkcijos auginta mūsų pačių“, – pasakojo Sandra.
Sulaukia ne tik vietinių
Moteris atviravo, kad surasti pirkėjų nebuvo sunku, o pardavinėti savo ūkyje užaugintas gėrybes pradėjo dar prieš atidarydami parduotuvę. Tiesa, pirkėjų sulaukia ir iš Utenos, Kauno, kitų aplinkinių rajonų.
„Dauguma klientų liko tie patys, nes anksčiau atvažiuodavo apsipirkti į mūsų ūkį. Be to, mes siūlome gerus, ekologiškus produktus, tad važiuodavome jų ieškoti į didmiesčius. Daugelis mūsų klausė: „Kodėl neatsidarote parduotuvės čia?“ Atsidarę pardavinėjome braškes, paskui kiekvieną dieną vis įvesdavome kokį nors naują produktą. Asortimenas kol kas ne visas, bet tikslą įpusėjome“, – teigė moteris.
Tiesa, ūkininkai susidūrė ir su sunkumais. Ką tik grįžus į Lietuvą dalį turto sunaikino gaisras – sudegė sandėlis, kuriame laikyta daug iš Anglijos parsivežtų daiktų.
„Dar iki šiol jaučiame pasekmes, bet stojamės ant kojų. Iš tikrųjų ir Lietuvoje galima gyventi. Nesuprantu, kai sako, kad čia gyventi neįmanoma. Labai džiaugiuosi, kad grįžome ir buvome išvažiavę. Pakeliavome po Europą, pamatėme pasaulį. Grįžti nepabijojome ir manau, kad buvo verta. Jokie pinigai neatpirks šeimos artumo“, – teigė moteris.
Sandra pasakojo, kad buvo paskelbusi akciją sunkiau besiverčiantiems kaimo žmonėms – kvietė kasti bulvių ir pažadėjo sumokėti, taip pat įdėti nurinkto derliaus į namus.
„Spėkit, kas iš socialiai remtinų žmonių atvažiavo. Jie sakė, neva neis niekada, nes gaus už dyką. Jei neduosiu aš – duos kitas. Teisingai, kiti ūkininkai pasidaro reklamas ir paremia vargstančius. Čia labai negerai. Aš norėčiau, kad būtų kaip užsienyje – padirbėjai, gavai pinigą ir daržovę. Čia taip niekas dirbti nenori“, – stebėjosi moteris.
Šeima verslą plėtoja be jokios pagalbos, o jų diena prasideda labai anksti, mat tenka prižiūrėti ūkį, suktis parduotuvėje, be to, prižiūrėti mažametes atžalas. Nuo antradienio iki šeštadienio moteris darbuojasi parduotuvėje, o vyras – ūkyje. Po darbų, grįžusi šeštą valandą vakaro, talkina vyrui dešimtį hektarų užimančiame ūkyje.
Moteris pasakojo, kad parduotuvė kol kas neatsipirko, nes tenka investuoti į naujus produktus, naujus šaldytuvus ar būtiniausius reikmenis. Patalpas verslininkai nuomoja, didelės konkurencijos nejaučia, o net jei ir atsirastų tiesioginių konkurentų, jiems tik padėtų, papasakotų savo klaidas ar patartų. Anot Sandros, konkurencija – sveikas dalykas.
Tik patikrintos prekės
Sandra pati kruopščiai tikrina prekes, nuolat bendrauja su tiekėjais ir smulkiaisiais verslininkais, kurių produkcijos galima rasti jos parduotuvėje.
„Mums produktų niekas neveža, viską susirenku pati. Noriu matyti, iš kur jie atkeliauja. Visi tiekėjai patikrinti. Esame turėję ir kitų produktų, tačiau mūsų neįsileido į cechą parodyti produkto atsiradimo ir gamybos, todėl juos išbraukėme iš asortimento. Visi produktai vartojami ir mano namuose“, – patikino verslininkė.
Moteris įsitikinusi, kad kaime gyventi sveikiau ir jos dešimties metų berniukui bei septynerių mergaitei. Vaikus jie veda į kaimo mokyklą, o gamtoje bėgiojančios stirnos, moters teigimu, yra neįkainojamas reginys.
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro užimti verslininkai randa ir laisvo laiko, nėra tie, kurie visas jėgas atiduoda tik verslui ir ūkiui. Sekmadienį ir pirmadienį šeima nedirba – keliauja po Lietuvą, neretai žvejoja, leidžia laiką gamtoje.
„Mes – gamtos žmonės. Vieną sekmadienį atsikėlėme, sugalvojome ir nulėkėme prie jūros. Kažkada su pirmuoju vaiku, trijų dienų naujagimiu, išvykome su palapinėmis visai savaitei“, – pasakojo moteris.
Asortimente – niekur nematyta prekė
Šeima kepa ir niekur Lietuvoje analogų neturinčius Lietuvos vėliava nuspalvintus šakočius. Iš pradžių kepė sau, bet vėliau suprato, kad tai puiki patriotiška dovana užsienyje gyvenantiems žmonėms.
„Idėja kilo Vasario 16-ąją galvojant, ką originalaus šia proga padaryti. Turėjome prisidžiovinę visokių miltelių, išėjo visai neblogos spalvos. Įdėjome daugiau šaltalankių, tad išgavome sodrią geltoną spalvą, burokėliai atstojo raudoną, garbiniuotųjų kopūstų lapai – žalią. Svarbiausia, kad jie visi neperduoda šakočiui savo skonio“, – atviravo ūkininkė.
Užsiimti ekologija, nuolat rūšiuoti, pardavinėti sveikas prekes – ne vienintelė Matulevičių veikla, kuri skatina draugiškumą gamtai. Ūkininkai dar gelbsti likimo valiai paliktus gyvūnus.
„Esame įkūrę mini prieglaudą, daugiausia globojame kanopinius gyvulius – ožkas, avis, arklius. Tenka priglausti ir kačiukus, šuniukus. Mes nesireklamuojame, stengiamės tyliai suktis savo rate. Kai tik atidarėme parduotuvę, į kampą labai smarkiai spaudė didžiosios įmonės – sulaukėme ir grasinimų“, – atviravo moteris.
