Garsiosios Rockefellerių dinastijos pradininkas J.D.Rockefelleris vyresnysis vienas pirmųjų suvokė naftos įtaką pasaulio ekonomikai ir iš to susikrovė stulbinantį turtą. Jis įkūrė „Standard Oil“ — naftos milžinės „ExxonMobil“, veikiančios visame pasaulyje, prototipą.
Tiesa, pasiekęs įtakos piką ir praėjus 150-čiai metų nuo kompanijos įsteigimo Rockefellerių šeimos fondas pranešė apie norą nutraukti investicijas į naftos bei dujų pramonę, įskaitant ir „ExxonMobil“.
Mamos sūnelis
Įvertinant infliaciją, J.D.Rockefellerio kapitalas jo mirties dieną, kai verslininkui buvo 93-eji, viršijo 300 mlrd. JAV dolerių.
Biografas Allanas Nevinsas knygoje „Johnas D. Rockefelleris. Pramonininkas ir filantropas“ išskiria turtuolio savitvardą, šaltą išskaičiavimą ir įstabų darbštumą.
„Aš buvau labai subalansuotas ir rimtas partneris“, – senatvėje sakė J.D.Rockefelleris.
Šiuo požiūriu jis buvo visai nepanašus į savo tėvą Williamą – ryškų, gyvenimu besidžiaugiantį linksmuolį ir moterų mylėtoją.
Williamas buvo miškakirtys, po to įsigijo savo ūkį, tačiau nesivargino sunkiu darbu – mieliau įsiveldavo į abejotinas avantiūras. Pavyzdžiui, pasiskelbė esąs garsus vėžinių susirgimų specialistas. Būdavo, dingsta ilgam laikui, o grįžta išsipustęs ir vedinas geros veislės žirgais arba, priešingai, be grašio kišenėje.
Būsimasis milijardierius atsigimė į motiną, kuri tikėjo atkaklaus darbo nauda ir buvo itin taupi. Moteris priklausė vienai babtistų bendruomenei ir buvo išskirtinai religinga. Dėl jos auklėjimo J.D.Rockefelleris visada aukodavo babtistų bažnyčiai. Tą jis darė netgi tada, kai dirbo eiliniu tarnautoju ir turėjo taupyti pietums.
Tais retais atvejais, kai tėvas bendraudavo su šeima, jis atžalas įtraukdavo į prekybą, juos apsukdavo taip tikėdamasis paruošti juos suaugusiųjų gyvenimui.
Sūnuje tėvo avantiūrizmas susiliejo su motinos racionalumu ir metodiškumu. Johnas D.Rockefelleris negavo tinkamo išsilavinimo – tėvas Williamas priešinosi tam, kad sūnus studijuotų universitete. Tėvo supratimu, gebėti skaityti ir tvarkyti buhalterines bylas – pakanka, kad galėtum imtis verslo.
Tai neturėtų stebinti: šalis, kurią į priekį gynė milijonų amerikiečių gobšumas, ir taip vystėsi velniškais tempais – buvo tiesiami geležinkeliai, plieno liejyklos, buvo ką tik nutilusi aukso karštligė Kalifornijoje. Johnas D.Rockefelleris į šias lenktynes įsijungė būdamas 16 metų. Jo karjeros pradžia – tarnautojas krovinių pervežimu užsiimančioje kompanijoje.
Po trejų metų jis pats su partneriu įsteigė savo kompaniją, kurioje komiso pagrindais prekiavo grūdais, mėsa ir pašarais. Įtvirtinti verslą padėjo Pilietinis karas. Priešingai nei brolis Frankas, Johnas į armiją nėjo – jis toliau dirbo. Tiekimas kariuomenei „Clark & Rockefeller“ išaugino į solidžią įmonę, gaunančią dideles pajamas.
Be bičiulių ir partnerių
XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Pensilvanijoje išgręžė pirmąjį JAV naftos gręžinį. Po kelių metų šalį apėmė naftos bumas: įsiplieskęs karas tarp JAV Pietų ir Šiaurės pablogino šalies prekybos balansą, o naftos eksportas tapo svarbiu šalies pajamų šaltiniu.
Iš pradžių „Clark & Rockefeller“ vertėsi žalios naftos ir žibalo pervežimu, tačiau auganti rinka pritraukė partnerių dėmesį.
Naftos gavyba laikyta rizikingu verslu, o jos perdirbimas – stabilesniu užsiėmimu. Todėl, kaip rašė biografas A.Nevinsas, partneriai pastatė ir paleido veikti naftos perdirbimo gamyklą.
Labai greitai antrasis verslas pralenkė komisinę prekybą žemės ūkio produktais. Naftos padalinį J.D.Rockefelleris iš partnerių išpirko aukcione. Pradinis statymas tesiekė 500 JAV dolerių, tačiau, šalims nenusileidžiant, kaina pasiekė 72 tūkst. JAV dolerių. Tvirtai tikėdamas naftos verslo ateitimi, J.D.Rockefelleris neabejodamas pasiūlė 72,5 tūkst. JAV dolerių. Tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai. Tai ir buvo galutinė suma.
„Tą dieną, kai atsiskyriau nuo partnerių, laikau savo gyvenimiškos sėkmės pradžia“, – vėliau prisiminė verslininkas.
Taip 26-erių J.D.Rockefelleris tapo savo naftos verslo valdytoju. Papirkinėdamas, intrigomis ir grasinimais dievotas diakonas, kaip jį vadino pažįstami, iš geležinkeliečių išsiprašė nuolaidų gabenant naftos produktus.
Tuo metu žibalas, kurį iš naftos gamino daugybė nedidelių įmonių, buvo skirtingos kokybės ir sudėties. 1870 m. J.D.Rockefelleris su partneriais įsteigė kompaniją „Standard Oil“. Ji iš naftos išgavėjų supirkinėjo žaliavą, o šią perdirbo pagal griežtai nustatytą vieningą standartą. Veiklos pradžioje „Standard Oil“ kontroliavo dešimtadalį JAV naftos perdirbimo rinkos ir valdė naftos distiliavimo, statinių gamybos įmones, sandėlius ir ištisą flotilę tanklaivių.
Tuo periodu J.D.Rockefelleris paeiliui triuškino visus konkurentus kariaudamas pervežimų geležinkeliais tarifais ir išgyveno kelis kainų smukimus. Pamaldusis verslininkas nevengė ir atviro banditizmo, o konkurentams spausti samdydavo gangsterius.
Po dešimtmečio „Standard Oil“ jau kontroliavo 90 proc. šalies juodojo aukso transportavimą ir perdirbimą.
Taip iš pirminio laisvos prekybos chaoso išsikristalizavo pirmoji amerikietiškoji monopolija. Tačiau ji neišvengė visuomenės burbėjimų, kuriuos kurstė publikacijos žiniasklaidoje. Vienoje jų, pasirodžiusioje 1902 m., Ida Tarbell svarstė, kad kiekvienas žingsnis, kuris buvo padarytas kuriant monstrą – „Standard Oil Company“ – buvo lydimas apgaulės, papirkinėjimų, „kurie griovė moralinius amerikietiško verslo pamatus“.
J.D.Rockefellerio imperijai teko susitaikyti su valdžios priimtais antimonopoliniais įstatymais, o 1911 m. Aukščiausiais teismas nurodė „Standard Oil“ suskaldyti į 38 įmones. Tiesa, tai rinkai neturėjo jokio esminio poveikio – naujosios kompanijos paprasčiausiai pasidalijo rinką. Anot biografo, ilgą laiką „Standard of Indiana“ stengėsi nekelti kojos į „Standard of Ohio“ teritoriją ir atvirkščiai.
J.D.Rockefelleris vyresnysis iš naftos karo išėjo nugalėtoju, tačiau jo asmenybė tapo godumo, negailestingumo ir korupcijos simboliu.
Tam, kad būtum priimtas į kitą visuomenės sluoksnį, vien pinigų negana. Būtina turėti reputaciją ir sąlyginai gerą vardą. Vardan to naftos magnatas užsiėmė labdara, rašo lenta.ru.
Už jo pinigus buvo pastatytas Čikagos universitetas, Niujorke – medicinos institutas, įsteigtas Rockefellerio fondas. Pastarasis ir šiais laikais skiria lėšų meno ir mokslo programoms plėtoti. Bendrai paėmus, J.D.Rockefelleris vyresnysis labdarai skyrė pusę savo milijardinio turto.
Verslininkas turėjo vienintelį sūnų – Johną Rockefellerį jaunesnįjį, kuris pagausino šeimos turtą. Tam, beje, įtakos turėjo du pasauliniai konfliktai: karinei technikai reikėjo milžiniškų kiekių degalų ir tepalų, kuriuos ir gamino šeimai priklausančios naftos kompanijos.
Vis dėlto sūnus iš tėvo nepaveldėjo fanatiško mėgavimosi verslu ir pašventė savo gyvenimą vadovavimui šeimai ir labdarai. J.Rockefelleris jaunesnysis susilaukė šešių vaikų. Šiai kartai be turtų liko ir valdymo sistema, kuri dar ir šiandien leidžia išsaugoti kapitalą ketvirtajai, penktajai ir netgi šeštajai klano kartai.
Kapitalui ir šeimos aktyvams valdyti J.Rockefelleris jaunesnysis įkūrė specialų biurą, į kurį gali kreiptis efektyviu kapitalo valdymu besidomintys giminaičiai. Būtent šiam asmeniui kilo sumanymas kasmet rengti giminės susitikimus.
Šeimos valdymo sistemoje pirmaeilį vaidmenį išlaikant gyvybingumą ir ilgaamžiškumą vaidina tai, kad kiekviena nauja karta ją palaiko, ir jos noras dalyvauti kuriant verslą. Praktiniai metodai padalinant vaidmenis šeimoje ir pritraukimas konsultantų iš šono nusižiūrėtas iš ne vienos kitos pasaulio turtingųjų šeimos.
J.D.Rockefelleris vyresnysis sūnaus prie verslo stipriai nelenkė. Tėvas toliaregiškai suprato, kad bus kur kas daugiau naudos atvėrus atžalos galimybes toje srityje, į kurią linksta šio širdis – į vadovavimui šeimai ir filantropija.
Didysis globalizatorius
Sūnus J.Rockefelleris jaunesnysis šią tėvo sampratą pavertė šeimos taisykle – jis ragino savo vaikus siekti širdžiai mielo užsiėmimo. Trečiosios kartos palikuoniai gana sėkmingai pasirodė politikoje, tarptautinėje bankininkystėje ir investuodami į pramonę.
Vienas ambicingiausių J.D.Rockefellerio anūkų Nelsonas ryškiu ir aktyviu būdu buvo itin panašus į prosenelį Williamą. Pagal jo užsakymą meksikietis tapytojas Diego Rivera 1932-1933 m. ant Rockefellerių centro Niujorke sukūrė freską. Tačiau kairiųjų pažiūrų dailininko bičiulystė su pinigų maišu baigėsi skandalu: D.Riveros freskoje pavaizduoti besilinksminantys buržujai, kurių vienas itin panašus į Rockefellerių dinastijos pradininką. Kompozicijos herojais tapo ir Vladimiras Leninas, Levas Trockis, Friedrichas Engelsas ir Karlas Marxas, rankose laikantys plakatą su šūkiu: „Visų šalių proletarai, vienykitės IV Internacionale!“
Nelsonas Rockefelleris pareikalavo revoliucionierių pakeisti „nežinomu žmogumi“, tačiau D.Rivera atsisakė tą padaryti.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Nelsonas tapo Niujorko valstijos gubernatoriumi, vėliau – viceprezidentu, tačiau įgyvendinti savo svajonės – tapti JAV prezidentu – taip ir neįgyvendino.
Nelsonas Rockefelleris buvo nuolatinis Bilderbergo grupės narys. Šis klubas – neformali kasmetė pačių įtakingiausių verslininkų, politikų ir žiniasklaidos priemonių vadovų konferencija. Kai kas šią grupę vadina „slapta pasauline vyriausybe“.
Nuolatinis klubo narys buvo ir Nelsono brolis Davidas. Kaip ir daugelis jo protėvių, Davidas buvo garsus labdaringa veikla. Vien savo alma mater Harvardo universitetui jis paaukojo per 100 mln. JAV dolerių. Davidas Rockefelleris mirė 2017 m. kovą, sulaukęs 101-erių.
Praėjusių metų gegužę Niujorke esančiame Rockefellerių centre vyko „Christie's“ aukcionas, kuriame buvo galima įsigyti šeimai priklausiusių daiktų, relikvijų, meno kolekciją. Dabartinis „Rockefeller family office“ vadovas, Davido Rockefellerio sūnus Davidas Rockefelleris jaunesnysis, pranešė, kad surinktos lėšos atiteks labdarai.
Tuo pat metu, 2018-ųjų pavasarį, rizikos kapitalo įmonė „Venrock Associates“, įsteigta iš Rockefellerių lėšų, leido suprasti, kad domisi kriptovaliutomis. Tos žinios pakako, kad kriptovaliutų vertė stipriai pakiltų.
