– Samsonai, ką tau reiškia kelionės?
– Kelionės man lyg dušas. Ilgiau jame pabuvus ir iš jo išlindus, jaučiuosi atsigavęs ir atsipalaidavęs. Keliaudamas sutinku daug naujų žmonių, susipažįstu su jais, pamatau jų gyvenimo būdą. Ir kai tik grįžtu į Lietuvą, tampu naujuoju savimi, pilnas naujų idėjų ir tiesiog pailsėjęs. Kai tik pajuntu, kad man trūksta kūrybiškumo, suprantu, kad laikas keliauti.
– Kas kiek laiko tau reikia įlįsti į šį „dušą“?
– Dažniausiai kas tris mėnesius. Kadangi savo dienas leidžiu intensyviai dirbdamas miesto aplinkoje, net ir savaitgaliais stengiuosi pabėgti ten, kur yra gamta. Nebūtinai tai turi būti užsienis, labai myliu Molėtus, Nidą ir Kretingą.
– Geriausia terapija tau yra keliauti vienam?
– Taip, man labai patinka keliauti į visiškai nežinomą šalį ir stebėti save, kaip su tuo susidoroju. Tai mane daug ko išmoko. Net ir kritinio mąstymo, nes būnu aplinkoje, kurioje nieko nežinau, nieko nepažįstu ir turiu išgyventi, spręsti iškilusias problemas čia ir dabar.
– Ar prisimeni tokį įvykį, kai teko spręsti kokią nors itin keblią situaciją?
– Nepavydėtiną situaciją patyriau praeitais metais, kai atostogavau Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika). Pamečiau piniginę ir raktus nuo gyvenamosios vietos. Adreso neprisiminiau. Vaikščiojau 7 kilometrus aplink bandydamas surasti namus tol, kol sutemo. Galiausiai, supratęs, kad čia mano kelionė turbūt ir pasibaigė, nuėjau į barą. Netrukus prie manęs priėjo vaikinas ir geranoriškai pasiūlė prisijungti prie jo draugų kompanijos. Trumpai jiems papasakojau savo istoriją, jie tuoj pat suorganizavo būrelį draugų, mašiną ir mes po penkių minučių jau ieškojom mano gyvenamosios vietos. Po 2-3 valandų mums pavyko ją surasti, o kitą dieną socialiniame tinkle gavau žinutę, jog policija rado ir mano piniginę.
– Ar keliaudamas susirandi daug naujų draugų?
– Taip, kiekvienoje šalyje turiu draugų ir mes dar ir dabar aktyviai palaikome ryšius, dažniausiai socialinėje erdvėje.
– Kaip su jais susipažįsti? Dauguma žmonių bijo net keliauti vieni, o ką jau kalbėti apie pažinčių rezgimą!
– Visų pirma, niekada nebijau pradėti pokalbio pirmas. Iš tiesų patys žmonės yra draugiški ir jiems įdomu, kodėl čia atvykau ir kodėl juos kalbinu, jei jų net nepažįstu. Ir kuo daugiau bendrauju su nepažįstamaisiais, tuo daugiau sužinau apie pasaulį, išgirstu įdomių verslo naujienų, sėkmės istorijų.
– Ką patartum keliautojams, kurie nori, bet bijo keliauti vieni?
– Pirmiausia turite išlipti iš savo komforto zonos. Jeigu bijote keliauti vieni, reiškia, esate nepasiruošę savęs išbandyti. Patirtys šiame pasaulyje reiškia labai daug. Žmonės, kurie daug keliauja, turi daug pažinčių, platų požiūrį, kitaip tariant – jie turi savo istoriją. Nebūsi niekam įdomus, jei neturi savo istorijos. Visi ją nori išgirsti. Iš tiesų tai lyg asmeninio įvaizdžio kūrimas. Ir man tai pasiteisino. Pavyzdžiui, gavau projekto vadovo darbą Delyje. Aš, žinoma, iškart paklausiau: „Kodėl aš? Aš juk neturiu tokios konkrečios darbo patirties.“ Ir jie man atsakė: „Tu turi gyvenimiškos patirties. Tu daug keliauji. Turi daug pažinčių. Tu esi atviras.“
– Ko išmokai keliaudamas?
– Keliaudamas sužinojau, jog aš galiu viską ištverti. Prisiėmiau visišką atsakomybę už savo gyvenimą. Manau, jog viskas, kas susiję su tavo gyvenimu, turi prasidėti nuo tavęs. Kažkas duodamas tau patarimą nežino, ar tau jis yra tinkamas. Tik tu pats žinai, kas tau yra geriausia. Keliaudamas tapau savo paties viršininkas, suprantu, kas esu, ko noriu, ir žinau, kad išgyvensiu kiekvieną gyvenimo skirtą iššūkį.
– Kokio pobūdžio keliones renkiesi?
– Keliauju į netradicines vietas. Mėgstu traukti ten, kur žmonės neturi to, ką turiu aš. Pavyzdžiui, į šalį, kurioje dominuoja tik vyrai, arba ten, kur vaikai neturi mokslo galimybių. Šnekuosi su vietiniais gyventojais, susipažįstu su jų kultūra, jų mąstymu.
Mėgstu keliauti į šalis, kuriose vyrauja slogios politinės nuotaikos. Vykau į Kamerūną, kur vyko karas. Taip, žinojau, jog ten nesaugu, bet aš vykau. Stebėjau, kaip žmonės gyvena kare. Tos akimirkos sukrečiančios.
Kelionėse dažniausiai stengiuosi atsijungti nuo interneto, nuvykęs neieškau bevielio interneto, o tiesiog mėgaujuosi akimirka, vaikštau, stebiu aplinką. Kartą vaikščiojant pamačiau apverstą mašiną, kurioje žmonės bandė gelbėti kitus, bet nesėkmingai. Iškart puoliau jiems padėti. Kai pagalvoji, pasaulis toks nenuspėjamas.
Kelionės – neįkainojama patirtis. Keliauju ir tam, kad turėčiau ką pasakoti savo paties vaikams. O ir pats, nuvykęs pas tėvus, vis nekantrauju susitikti su seneliu – jis taip pat labai daug keliauja ir tai mane įkvepia.
