„Būna, kai persidirbu. Tada pasvarstau, kad galbūt nereikėtų tokio darbo. Kai karštomis dienomis prakaitas žliaugia, galvoju – už ką man taip sunku, juk galėčiau dirbti nuo 8 iki 17 val., biure veiktų kondicionierius. Bet kai pamatai, ką uždirbai, kad gali sau leisti išvažiuoti pailsėti, viskas nurimsta“, – kalbėjo G.Grybaitė.
Grįžo į gimtinę
Pusmetį kandusi emigrantės duonos Vokietijoje jurbarkietė apsisukusi grįžo į gimtinę. Į užsienį ji išvyko baigusi studijas, o atgal pasuko gavusi siūlymą Lietuvoje dirbti pagal specialybę.
Tačiau mergina neilgai trukus vėl liko tuščiomis, nes į darbą grįžo kolegė, kurią Greta buvo pakeitusi, kol ši buvo motinystės atostogose. Mergina pasimetė – svarstė, gal verta grįžti į Vokietiją, o gal vis dėlto geriau dirbti Lietuvoje. Kadangi Vokietijoje valė namus, surizikavo tokias paslaugas pasiūlyti ir Jurbarke.
Dažniausiai dirba viena
„Jaunam žmogui stovėti Darbo biržoje ir imti pašalpas – nesąmonė. Todėl pagalvojau, kad galbūt mūsų mažame kaime kam nors aktualus namų valymas“, – prisiminė Greta.
Pati sau darbo vietą susikūrusi mergina dirba jau treti metai, ir, kaip sako pati, viskas sekasi gerai. Jos paslaugas perka ir įstaigos, tačiau daugiausia užsakovų – individualiame sektoriuje. Didesniuose objektuose G.Grybaitė dirba su dviem pagalbininkėm, tačiau tai – gana reti atvejai. Dažniausiai ji valo viena.
„Galvoju turėti nuolatinį pagalbininką, su kuriuo dirbtume. Bet labai sunku rasti atsakingą žmogų, kurį galėčiau paleisti dirbti vieną. Dabar, kai valome su merginomis, kartu dirbu ir aš.
Tu įeini į žmonių miegamąjį, vonią – niekur negali sklisti kalbos, ką ten radau ir pamačiau. Informaciją žinau tik aš. Juk mano pagrindinė reklama – iš lūpų į lūpas. Tokiu žmogumi turiu labai pasitikėti.
Svajoju, kad po dešimties metų pačiai nereikės dirbti, o turėsiu komandą. Jei viskas taip seksis ir nebus kliūčių, galbūt tai ir bus įmanoma. Bet, pasikartosiu, tam reikia labai atsakingų žmonių“, – sakė Greta.
Žvelgia su panieka
Ji neslepia, kad, pradėjus dirbti teko sutikti žmonių, kurie į ją, tvarkančią kitų namus, paniekinamai žiūrėjo – suprask, žema būti valytoja. Mergina svarsto – gal ir dabar kas nesupranta, kaip jai ne gėda plauti svetimą tualetą.
„Man ne gėda – aš ne vogti einu. Važiuoja merginos į užsienį ir valo viešbučius, dirba nežmoniškas valandas, o čia grįžusios būna ponios. Aš pinigų kalnais neskaičiuoju, bet labai gerai galiu išgyventi ir dirbdama valytoja“, – šypsodamasi kalbėjo G.Grybaitė.
Būna tokių – dažniausiai iš vyresniųjų – kurie stebisi, kad jaunimas nesusitvarko namų. Greta turi paaiškinimą: jauni žmonės daug dirba, augina vaikus, laisvą laiką nori išnaudoti kur kitur, nei tvarkydami savo dviejų aukštų namą. Jos klientės dažnai sako – geriau dviem valandom ilgiau pabūsiu darbe, per tą laiką bus sutvarkyti mano namai, o grįžusi galėsiu mėgautis savo šeima ar laisvalaikiu.
Darbymetis – prieš šventes
Tarp Gretos klientų yra tokių, kurie nori tvarkos kas savaitę, kiti – kas dvi, treti – generalinės tvarkos sykį per mėnesį. Pas kitus mergina atvyksta aptvarkyti, išsiurbti, pakloti lovas, nuvalyti dulkes, suplauti indus. O štai pavasaris, Kalėdos – didžiausias darbymetis.
„Prieš Kalėdas save keikiu, kodėl prisiimu tiek klientų – dirbame ir dviese, ir trise. Bet žinau, kad žmogui prieš šventes svarbu susitvarkyti. Pavasarį, kai nušvinta saulė, irgi skambučių kalnai. Anksčiau dirbdavau ir savaitgaliais, tačiau supratau, kad reikia laiko sau, saviems namams ir artimiesiems“, – pasakojo mergina.
Vienas dalykas, ko Greta tikrai nedaro – nesiima tvarkyti tų patalpų, kurių šeimininkai prašo naudoti tik tokias priemones kaip citrina, actas, soda. Tokiems užsakymams – didžiulės laiko sąnaudos, o klientui nepasakysi, kad tai daug kainuoja, juk tereikėjo sodos ir citrinos.
Iš anksto apžiūri
Prieš pasakydama, kiek kainuos paslauga, paprastai Greta atvyksta į vietą apsižiūrėti. Mat išvalyti 150 kv. metrų namą kitą kartą trunka greičiau nei 50 kv. metrų butą, nes pastarasis gali būti gausiai apstatytas, jame bus daug valomų paviršių. G.Grybaitės paslaugų kainos svyruoja nuo 30 iki 150 eurų.
„Pirmasis susitikimas su klientu – pats svarbiausias. Aš atlieku savo darbą taip, kaip suprantu. Atvykusi pas juos į namus pasitariu, ką reikia tvarkyti. Klientas grįžęs pasako, kas tinka, o kas – ne.
Būna atvejų, kai ir chemija nepadeda. Bandai kelis sykius valyti, o paskui tenka atsiprašyti žmogaus – jei sofa stovi 20 metų, aš jos nauja nepadarysiu. Būna ir tokių, kurie pyksta, esą jei pasiskelbei, kad valai, kaip gali neišvalyti?“, – neslėpė Greta.
Investavo savo ir artimųjų pinigus
Nors gali pasirodyti, kad valyti namus didelių investicijų nereikia, mergina paprieštarauja. Sako, juk neisi viena šluoste namų tvarkyti. Reikia ir siurblių, ir langų valymo aparatų, ir skirtingų cheminių priemonių įvairiems paviršiams valyti.
„Ne už 100 eurų viską susipirkau. Bandžiau ieškoti pagalbos savivaldybėje – juk pati sau kūriau darbo vietą. Bet mane užvertė tokiais klausimais, prašymų pildymais, kad pagalvojau, jog kaip nors susitvarkysiu pati. Jie tiek sankcijų prisigalvoję: padės, bet bent dvejus metus turėsi rodyti kone visus kvitus. Galėčiau pretenduoti į Europos Sąjungos (ES) paramą, tačiau ten vėlgi krūva prašymų, trejus metus negali prarasti darbo vietos. Bet juk ilgainiui gali dingti visi klientai“, – svarstė Jurbarke verslaujanti mergina.
Ji rado sprendimą – sulaukė tėvų, artimųjų pagalbos, pridėjo savo santaupų. Bet visa tai jau atsipirko.
„Jurbarke darbo yra. Tik reikia norėti dirbti“, – tikino sau darbo vietą sukūrusi G.Grybaitė.
