Net 98 procentai jų gaminamos produkcijos eksportuojama į tokias šalis kaip Olandija, Danija, Norvegija, Švedija, Suomija ar Lenkija. Per metus jie iš Lietuvos išveža apie 500 saunų, o per dieną sugeba pagaminti net keturis kubilus.
Vaikinai gamina ne tik šiuos gaminius – į jų prekių asortimentą įeina ir vasarnamiai, krosnelės, pirtys, ir dar daug įvairių medienos dirbinių. Jiems dirba 24 darbuotojai, o antrinėje įmonėje dar devyni, kurie ruošia medžiagą, skirtą gamybai.
Jau turi ir pavaldinių
Tris keturis mėnesius vaikinai dirbo dviese, tačiau sparčiai plečiantis pagalbininkų rankų daugėjo. Naujus darbuotojus Edvinas ir Justas mokydavo patys. Apie penkerius metus jie dar įsitraukdavo į gamybos procesą, o dabar įmonė jau turi ir gamybos, ir projektų vadovus, kurie už tai atsakingi.
Vaikinų pažintis užsimezgė Vilniuje, studijuojant transporto vadybą. Edvinas buvo molėtiškis, gyvenantis Vilniuje, o Justas – varėniškis. Justas prisiviliojo Edviną verslą kurti būtent Varėnoje.
Edvinas sakė, kad jiedu tikėjo, jog Varėnos gamta, pilna miškų, jiems pagelbės kuriant verslą. Tačiau nutiko priešingai – medieną jie importuoja iš Baltarusijos ir Rusijos, o Varėnos kraštovaizdis kuria malonią darbo atmosferą.
Banke juokėsi
Pradžia buvo sunki – verslininkai dirbo 25 kvadratinių metrų nuomotame garaže neturėdami jokių gamybos instrukcijų. Pirmojo kubilo gamyba truko net mėnesį. Pirmas darbo įrankis tuo metu kainavo 50 litų, tokios kainos kėlė dvejonių: gal reikėtų apsvarstyti ir įrankių skolinimosi galimybę.
Tuo metu dvidešimt vienų metų vaikinai, nusprendę realizuoti savo verslo idėjas, sulaukė neigiamų reakcijų. „Nuvažiavome Varėnoj į banką atsidaryti sąskaitos, kai kūrėme įmonę. Galbūt viskas buvo juokų forma, bet mes sėdėjome, sakėme, kad norime atsidaryti banko sąskaitą. Mums atrėžė, kad „ai, čia tokie, kaip jūs, jauni, atsidaro ir dar greičiau užsidaro“.
Vaikinai pasakojo, kad tuomet motyvacija mažėjo, bankininkės žodžiai atrodė kaip svarūs argumentai. Juokdavosi ir aplinkiniai, pravažiuojantys pro dirbančius jaunuosius verslininkus. O šiandien tie patys žmonės kratosi minties, jog kažkada drįso juoktis.
Miegojo ant kilimėlio
Įkūrę verslą, Edvinas ir Justas neapsiėjo ir be sunkumų – veiklos pradžioje, kuomet gabeno kubilus į Norvegiją, jiems savaitę teko miegoti mašinoje.
„Joje nebuvo nei lovos, nei specialių tolimųjų reisų vairuotojų čiužinių. Vienas miegojo ant apatinio kilimėlio, kitas – ant sėdynės. Ir taip keisdavomės – vieną vakarą vienas, kitą vakarą kitas“, – juokėsi Edvinas.
Dabar jie dirba 3000 kvadratinių metrų patalpose. Prieš metus verslininkai įsigijo 2500 kvadratinių metrų lentpjūvę.
„Esame nuo nieko nepriklausomi, patys gaminame krosneles, patys ruošiame medį“, – džiaugėsi Edvinas.
Užmigo, o kubilas sudegė
Verslininkai pasakojo, kad kubilus iš jų perka ir kunigai, ir norintys apdovanoti meilužes vyrai, ir šeimos bei įvairiausi klientai šventinėmis progomis, kai stengiasi nustebinti artimąjį ar kolegą ir padovanoti neįprastą dovaną.
Nors didžiausia dalis produkcijos išvežama į užsienį, pirkėjų yra ir Lietuvoje.
„Įnoringiausi klientai yra lietuviai, daugiausiai pastabų turi, daugiausiai reakcijų, daugiausiai neaiškumų“, – teigė Edvinas.
Jis įžvelgė paradoksą – prekę gamina visiems vienodos kokybės, o skundų susilaukia tik iš lietuvių.
Vaikinai savo gaminius gali ir suremontuoti. Pasakojo, kad kartą viename bernvakaryje klientai užmiršo turintys kubilą – išleido vandenį, paliko įkaitusią krosnelę ir kubilas sudegė, meistrams teko kubilą vėl paversti naudojamu.
Bijojo, kad nosies nenukąstų
Per visą šio verslo gyvavimo istoriją nutiko įvairiausių keistenybių. Kartais žmonės sugalvoja kubilus panaudoti ir kitiems tikslams. Vaikinai pasakojo, jog vienas vyras kubile sugalvojo laikyti žuveles.
Taip pat kartą prekes teko gabenti į Norvegiją patiems bei nakvoti pas verslo partnerius. Čia verslininkai buvo sutikti itin nesvetingai. Kai atėjo laikas miegoti, jie atsidūrė labai nemalonioje situacijoje.
„Mes nuėjome, ten pavėsinė atvira, be jokių durų, be langų, o naktį buvo daugiausia plius penki laipsniai. Mes miegojom lauke“, – pasakojo Edvinas ir juokavo bijojęs, kad šunys „nenukąstų nosies“, o kolega baiminosi sušalti.
Nepaisant visų sunkumų ir keisčiausių istorijų, šiandien verslas klesti bei plečiasi. Vaikinai džiaugiasi, kad jiems pavyksta prisivilioti ir emigrantų, o jų pardavimų vadybininkė Simona Skliutaitė parvyko dirbti įmonėje po trylikos metų gyvenimo Anglijoje.
„Mūsų kolektyvas yra labai jaunas, energingas, čia malonu dirbti. Esam apsupti gražios gamtos, streso mažai, augam, tobulėjam“, – džiaugėsi nauja darbuotoja Simona.
