Visada patiko žirklių čekšėjimas
„Nuo paauglystės norėjau būti tik kirpėja ir niekuo kitu. Svajodama net kūriau savos kirpyklos interjerus, internete domėjausi įrangos kainomis. Tėvų įkalbinėjama po vidurinės vis dėlto įstojau į Mykolo Romerio universitetą, bet nuėjau tik į vieną paskaitą.
Iš karto supratau, kad sausa teorija, kai nėra jokio veiksmo ir judėjimo, ne man. Tad negaišau savo laiko ir neapgaudinėjau tėvų, universitetą mečiau“, – taip prisistato 28 metų verslininkė Justina Jelinskė.
Jos giminėje nėra kirpėjų, to potraukio šiai profesijai ji iš nieko neperėmė.
„Paauglystėje viename grožio salone padėdavau pinti afrikietiškas kasytes, stebėdavau, kaip dirba kirpėjos, kaip šukuoja, čekši žirklėmis, ir man tai neapsakomai patiko, atsirado didžiulis noras ir pačiai kirpt.
Tiesą pasakius, toks noras buvo jau gerokai anksčiau, būdama visai maža kėsinausi apkirpti pusbrolį, tas nesidavė, tai pagražinau save: nusirėžiau kirpčiukus, centimetro ilgio. Mamai buvo šokas. Daugiau, aišku, namiškiai manęs su žirklėmis neprisileisdavo“, – šypsosi pašnekovė.
Bet jauna moteris nujaučia, kad potraukį kirpti paveldėjo jos jaunylė dukra. Ji tai tiesiog pademonstravo: žirklėmis gerokai apkarpė vieną savo kasą.
Jokių ryškių, akį traukiančių reklamų
Savo barzdaskučių saloną J.Jelinskė įkūrė pačiame Panevėžio centre.
Tai jauki oazė vyrų grožiui puoselėti.
Salonas gyvuoja dar tik metai, pastato išorėje nėra jokių ryškių, akį traukiančių reklamų, tik santūrus užrašas lange: „Alex Barber Shop“, tačiau barzdaskučiai-kirpėjai klientų nestokoja.
Atsitiktinai čia užsukęs į specialisto kėdę neklestelėsi, reikia užsirašyti iš anksto.
Galima pasirinkti, ko klientas pageidauja: vyriškų ar moteriškų specialisto rankų. Pirmieji rašomi eilėn pas Justą, antrieji – pas Justiną.
Iš kur mūsų mieste tiek barzdotų?
„Gal atėjo barzdų mada? O gal kad atsirado vieta, kur galima barzdą sumodeliuoti, stilingi vyrai jas ir pradėjo auginti“, – kvatoja pašnekovė.
Gražiai ir nerusiškai
Darbo metu pakalbinti J.Jelinskę ir jos kolegą 29 metų Justą Šidlauską labai sudėtinga: vienas klientas kerpamas, kitas prie puodelio kavos laukia savo eilės. Jei plepės, vėluos priimti tą kitą. Tenka pasinaudoti trumpomis pertraukėlėmis, kai vienas užsakymas baigtas ir darbo vieta tvarkoma kitam žmogui aptarnauti.
Klausimas, kaip jaunajai verslininkei sekasi, jau kaip ir nerimtas – juk abu specialistai dirba išsijuosę, kiekvienas kasdien aptarnauja po 9 klientus. Norinčiųjų būtų ir dar, bet barzdaskučiai daugiau fiziškai nepajėgtų, priėmimo valandos sudėliotos tiksliau nei poliklinikoje.
„Sekasi super! Tokio rezultato net patys nesitikėjom. Skaičiavome, kad jei iš pradžių ateis 2–3 žmonės, jau bus neblogai, bet kaip užgriuvo klientai nuo pat pirmos darbo dienos, taip jų srautas ir nesibaigia!“ – džiaugiasi J.Jelinskė.
J.Jelinskė mano, kad barzdaskučių salono sėkmę lėmė ne tik jos ir kolegos darbo stilius, išskirtiniai profesiniai gebėjimai, bet ir tai, jog mūsų mieste iki šiol nebuvo specializuoto grožio salono vyrams.
Moterų kirpyklų rasi kiekvienam kampe, o ten, kur užrašyta, kad kerpa vyrus, nieko įdomesnio nepasiūlo, kerpa standartiškai.
„Vienas klientas klausė, kaip kerpam. Atsakiau, kad gražiai. Tada paklausė, ar galim nukirpti ne panevėžietiškai, kad atrodytų ne kaip iš Rusijos, o europietiškai. Žmogui paaiškinau, kad galim viską, tegul tik pasako, ko nori“, – taip jauna moteris iliustruoja, kuo skiriasi jų salone teikiamos paslaugos nuo eilinės kirpyklos.
Mokėsi pas vieną geriausių barzdaskučių
Tai kaipgi jaunoji moteris įgyvendino savo pašaukimą – tapo kirpėja, barzdaskute?
Kur pasuko, kai aukštojoje nuėjo tik į vieną paskaitą?
Kaip ne vienas jos kartos jaunuolis, mergina susikrovė lagaminą ir laimės ieškoti išvyko kurgi daugiau, jei ne į Angliją. Ten jau gyveno ir dirbo jos tėvas.
J.Jelinskė įsikūrė tame pačiame miestelyje, kaip ir jis, apsigyveno šalia.
„Dirbau visokiausius darbus, kas gi priims į kirpyklą be specialybės?“ – neslepia pašnekovė.
Bet po metų mergina grįžo į Lietuvą, kad čia įgytų kirpėjos diplomą. Tada vėl grįžo į Didžiąją Britaniją ir ten jau galėjo tobulintis mėgstamos profesijos srityje.
J.Jelinskė baigė mokslus angliškoje barzdaskučių akademijoje, mokėsi vienašmenio skustuvo subtilybių pas vieną geriausių pasaulio barberių (barzdaskučių) Sidą Sottungą.
Vaikus džiugino lietuviškas sniegas
J.Jelinskė Anglijoje gyveno ir dirbo 10 metų, per tą laiką sukūrė šeimą, susilaukė dviejų dukterų. Dabar mergaitėms 7 ir 3 metai.
Jos sutuoktinis Evaldas Jelinskas yra panevėžietis, jiedu buvo pažįstami jau prieš emigruodami.
Užsienyje gimusios mergaitės galėjo gauti Anglijos pilietybę, bet tėvai nusprendė kitaip – dokumentuose įrašė, kad jos yra Lietuvos pilietės.
Svarstymus grįžti ar negrįžti gyventi į Lietuvą nulėmė vyresnėlei artėjanti pirmoji klasė, tėvai norėjo, kad dukros mokytųsi lietuviškoje mokykloje, būtų arčiau senelių, močiučių, tetų ir dėdžių.
Tiesa, Anglijoje vyresnioji mergaitė eiti į mokyklą pradėjo nuo 3 metų.
„Vieni pirmi metai – kaip darželis, nors jis tame pačiame pastate kur mokykla, nuo 4 metų – paruošiamoji klasė, o 5 metų ji ten jau lankė pirmą klasę, bet nebaigė, sausio mėnesį grįžome į Panevėžį“, – pasakoja moteris.
Rudenį vyresnėlė eis į lietuviškąją pirmą klasę. Ji vienodai gerai kalba ir angliškai, ir lietuviškai, mažoji angliškai nekalba.
Gyvenamosios vietos pakeitimas vaikams buvo didelis džiaugsmas. Kai visi parskrido, čia buvo daug sniego, mergaitės vartėsi pusnyse, važinėjosi rogutėmis – to Anglijoje nebuvo patyrusios.
Manė, atsikąs nepriteklių ir grįš
„Kai apsisprendėm grįžt į Lietuvą, tėtis juokavo, kad po metų susitiksim: esą gimtinėje atsikandę nepriteklių parskuosime ten atgal. Dabar sakau: gyvent į Angliją – nė už ką“, – sako sėkmingai verslą įsukusi moteris.
Ji pripažįsta, kad gyvenimas Anglijoje turėjo pliusų, tačiau ekonominė gerovė buvo tik tariama.
„Jei palygini anglišką ir lietuvišką būsto nuomą, komunalinius mokesčius, ryšio paslaugų kainas – ten gerokai brangiau. Čia mažesnė alga, bet ir išlaidos mažesnės“, – aiškina pašnekovė.
Pasak J.Jelinskės, tarp buitinių dalykų bei gyvenimo sąlygų svetur ir gimtinėje didelio skirtumo nėra. Pargrįžę iš Anglijos Jelinskai Panevėžyje įsigijo pusę namo. Santaupų užteko ir verslui kurti, nereikėjo lįsti į skolas.
„Čia emociškai daug lengviau. Po darbo gali užsukti pas mamą, giminaičius, draugus, kartu pavakarieniauti, visi čia pat, ranka pasiekiami. Galimybė nuolat bendrauti su artimaisiais yra pats didžiausias pliusas“, – kalba moteris.
J.Jelinskė prisimena pirmąsias dienas, kai po dešimtmečio emigracijos pagaliau apsigyveno gimtinėje.
„Svaigau vien nuo to, kad visi aplinkui kalba lietuviškai. Ėjau tvarkyti reikalų ir visur be galo daug plepėjau, niekaip nepajėgiau sustoti, taip buvo gera šnekėti sava kalba“, – juokiasi J.Jelinskė.
Kasmet liepos 6 dieną vyksta jos giminės susitikimas.
„Gyvendama Anglijoje buvau grįžusi į giminių susitikimą tik du kartus, užtat dabar labai smagu, kad galėsiu kasmet būti čia“, – sako panevėžietė.
Meistrė turi visada žinoti, kas tinka
Panevėžietė paaiškina, kodėl savo išsvajoto verslo nekūrė Anglijoje.
„Ten tokių salonų labai daug, būtų sunku konkuruoti su senbuviais, o Panevėžyje barzdaskučių išvis nebuvo, laisva verslo niša“, – sako ji.
Be to, lietuvei nelabai patiko angliškuose barzdaskučių salonuose tvyranti atmosfera.
„Anglų humoro jausmas kitoks, reikia jį suprasti ir įprasti. Man nuolatiniai anglų klientų pokštavimai kėlė diskomfortą. Jie juokauja šiurkštokai, su pasityčiojimo gaidelėmis, kartais jų visai nesuprasdavau, o turėjau juoktis dantis sukandusi“, – pasakoja J.Jelinskė.
Panevėžiečiai klientai – visai kitokia publika, jei pokštauja, tai gan santūriai, nieko neužgaudami, nė vienam nereikia dirbtinai pataikauti. Stojusi prie darbo moteris jaučiasi visokeriopai laiminga: ir daro kas patinka, ir bendravimas malonus.
Pasak J.Jelinskės, ir čia pasitaiko įnoringų klientų, jiems reikia, kad kiekvienas plaukas gulėtų taip, kaip jis nori. Jų įgeidžius kirpėja patenkina be problemų.
„Dauguma prašo: gražiai apkirpkit, o kaip kirpti, palieka man spręsti. Sako: jūs meistrė, turit žinoti, kas man tinka. Nuostabus jausmas, kai klientas išeina šypsodamasis“, – klientų pasitikėjimu džiaugiasi moteris.
Barzdų mados lėtesnės
J.Jelinskė pasakoja, kad barzdų kirpimo mados nesikeičia taip greit, kaip plaukų kirpimo mados. Šukuosenose kasmet atsiranda kokia ryškesnė tendencija, o barzdos dažniausiai formuojamos pagal individualaus žmogaus veido formą, plauko savybes, augimo liniją.
Pasak specialistės, mūsų miesto vyrai augina ir trumputes, ir ilgėliausias barzdas, salone apsilankė ir tokių, kurie iš barzdos plaukų kasytes pina.
Kalbant apie galvos plaukų madas, darosi madingi ilgesni plaukai, grįžta sušukavimai atgal. Tebėra madingi pliki šonai, kai plaukai ilgėja į viršų.
Madingai vyrą apkirpti užtrunka ilgiau, nei jam sutvarkyti barzdą.
Tokių, kurie prašytų barzdą visai nuskusti, pasitaiko vienetai.
Šiuolaikinėje kirpykloje nebepamatysi storo odinio diržo, vieno iš vyrų kirpikų pagrindinio atributo, į kurį barzdaskutys galanda skustuvą.
„Higiena tokios įrangos nebeleidžia, skutimui naudojame vienašmenius keičiamus peiliukus, kurie po kiekvieno kliento dezinfekuojami“, – aiškina ji.
Verslininke būti sunkiau nei samdine
J.Jelinskės 31 metų sutuoktinis Evaldas – ir nebarzdotas, ir barzdaskučių salono versle nedirba. Inžinieriaus specialybę turintis E.Jelinskas įsidarbino vienoje žemės ūkio bendrovėje.
„Su vyru turime ir kitų verslo planų, ateitis parodys, kaip seksis įgyvendinti. Tai bus kažkas papildomo, barzdaskučių salono tikrai į nieką neiškeisiu“, – sako jaunoji verslininkė.
Daugelis, lygindami verslo kūrimą mūsų šalyje ir užsienyje, tvirtina, kad ten daug paprasčiau, esą Lietuvoje verslo įregistravimui trukdo gausybė biurokratinių pinklių, neįveikiamos šūsnys dokumentų.
„Čia atsidaryti saloną visai nebuvo sudėtinga, dokumentų tvarkymas ėjosi paprastai ir lengvai“, – susidariusį stereotipą paneigia J.Jelinskė.
Moteris vis dėlto pripažįsta, kad gimtinėje būti nedidelio verslo savininke yra gerokai sunkiau, nei užsienyje dirbti samdomą darbą.
„Nemėgstu dokumentų tvarkymo, be to, kai pats esi šeimininkas, didelė atsakomybė“, – lygina ji.
J.Jelinskė yra barzdaskučius vienijančio „Barberių aljanso“ narė. Tai yra grupė devynių bendraminčių barzdaskučių, kurie važiuoja į įvairius barberių renginius, mokymus, parodas. Juose jie ne tik būna dalyviai, bet ir rengia pasirodymus, vieni iš kitų semiasi patirties.
Jaunoji moteris vyksta ir į tarptautinius barzdaskučių renginius.
Geriausias sprendimas gyvenime
J.Jelinskės darbo partneris 29 metų J.Šidlauskas irgi yra ragavęs emigranto duonos. Jis 6 metus gyveno ir dirbo Anglijoje, o į Lietuvą parviliojo saloną įkūrusi bičiulė J.Jelinskė.
„Nesigailiu, kad grįžau. Tai geriausias sprendimas mano gyvenime“, – tvirtina diplomuotas barzdaskutys.
J.Šidlauskas taip pat nuo paauglystės svajojo apie kirpėjo amatą, bet išvykus dirbti į užsienį jam teko plušėti fabrikuose.
Kai J.Jelinskė jį pakvietė grįžti prie senos svajonės ir žirklėmis čekšėti gimtinėje, vaikinas tuo metu su drauge keliavo po Tailandą. Pora jau pusmetį lepinosi šiltų kraštų saule ir svarstė, ką toliau daryti – grįžti į Angliją ar kurtis kur kitur.
Žinia, kad bičiulė kuria saloną vyrams, J.Šidlauskui padėjo apsispręsti. Vyras grįžo į Lietuvą ir Vilniuje ėmė mokytis barzdaskučių akademijoje.
„Grįžti į Angliją nebenoriu jokiais būdais“, – tikina jis.
Ėmęs kirpti ir skusti J.Šidlauskas ir pats užsiaugino barzdą.
„Nebėra kaip nusiskust, dabar tai salono įvaizdžio dalis“, – juokiasi vaikinas.
Jis pasakoja, kad barzdaskučių saloną atranda ir miesto svečiai.
„Buvo užklydęs šveicaras, ateina mūsų mieste gyvenančių emigrantų. Užsieniečiai iš Azijos pageidauja, kad juos kirptų tik vyras, į moters kėdę sėstis nenori. O tautiečiai, ypač vyresni, atvirkščiai – nori kirptis pas moterį, matyt, dėl to, kad visą gyvenimą buvo taip įpratę, juk negirdėti, kad dar kurioje Panevėžio kirpykloje dirbtų vyras“, – šypsosi pašnekovas.
