Miega kelias valandas
Iš Aukštakalnio kaimo (Rokiškio r.) kilusi Birutė vos baigusi mokyklą spruko į Vilnių, mat mama jau porą metų ūkininkavo, o visi penki šeimoje augę vaikai jai talkino. Tačiau jauna mergina svajojo apie kitokią ateitį, todėl įstojo mokytis ir įgijusi siuvėjo, modeliuotojo ir konstruktoriaus specialybę ėmė dirbti pardavėja, vėliau buvo paskirta jos vadove, o tada įkūrė kailių ir lininių drabužių verslą. Kai po didėlės vagystės įmonė bankrutavo, ratas apsisuko.
„Krepšelius susikrovėme ir po 22 metų palikome Vilnių“, – pasakojo Birutė. Jos antrasis sutuoktinis Virginijus Rokiškio rajone turėjo vasarvietę, tad svarstymų, kur įsikurti, nebuvo. Kelias atvedė į gimtinę. Iš pradžių Kuosių , o vėliau Žeimių kaime Dapkų šeimyna įsikūrė prieš ketverius metus.
Ir tada Birutė po truputį pradėjo burti kompaniją. Pirmosios ūkyje atsirado žąsys, vėliau – alpakos, paukščiai ir buvęs nedidelis aptvaras išaugo iki 3 hektarų.
„Dabar jaučiu palaimą, pilnatvę. Nors miegu po kelias valandas, atrodo, kad net nepavargstu. Juk darau tai, kas man prie širdies, kone visus darbus ūkyje išmokau pati nudirbti. Žinoma, vyras padeda, bet jis turi verslą sostinėje, tad paprastai sukuosi viena.
Kartais pačiai tenka ir pašienauti, grėbti, sukti šieno ritinius, tačiau esu laiminga, kad gyvenu kaime ir kad nereikia eiti į darbą sukąstais dantimis“, – kalbėjo moteris.
Be šalia namų įkurdintų augintinių, Birutė dar rūpinasi aštuoniais žirgais. Vis dėlto daugiausia investicijų, darbo ir laiko tenka skirti 100 aberdinų angusų veislės galvijų bandai.
Iš pradžių moteris augino pienines karves: vienu metu turėjo 19 melžiamų karvių ir nemažai prieauglio. Kai krito pieno kainos, gyvulius teko išparduoti. Tada V.Dapkus paragino žmoną ūkininkauti šiuolaikiškai. Ūkyje atsirado traktorius, gyvulių pervežimo transportas, pašarų gamybos mašinų. Anksčiau nemokėjusi vairuoti moteris įgijo vairuotojo pažymėjimą ir drąsiai sėdo prie traktoriaus vairo.
Svečius vaišina „virbirgeriais“
„Dabar tvarkėme gyvulių aptvarus. 25 hektarų pievoje 10-15 karvių ganosi ištisus metus, net žiemą neperšąla, nes užsiaugina storą kailį. Aptvaruose įrengėme mechanines girdyklas, tad karvės pačios prisipumpuoja vandens.
Mūsų pievos – ne sėtos, o natūralios, todėl galvijai žolės lyg vaistažolių ateina paėsti ir, pastebėjome, kad vieną sezoną jie ėda vienokią žolę, kitą – kitokią, organizmas pats žino, ko jam reikia. Dėl tokių auginimo sąlygų mūsų gyvuliukai yra labai gražūs, o trumpakojų beragių galvijų vadinamoji marmurinė mėsa – viena labiausiai vertinamų ir brangiausių pasaulyje“, – sakė Birutė. Iš jų sutuoktiniai savo svečiams gamina firminius „virbirgerius“ – Virginijaus ir Birutės burgerius.
Daugiausia rūpesčių pievose atsiranda prasidėjus veršiavimosi sezonui. Karvės – protingi galvijai: paslepia savo vaikus pakrūmėse ir Dapkams tenka jų ieškoti. Pasirodo, vos gimusius veršelius būtina pasverti, o jei praleisi šį momentą, jie išmoks lakstyti, tada jau gaudyk vėją laukuose.
„Kol maži, jie labai paklusnūs: mama liepia gulėti ir jie guli kur nors po krūmu. Ir kaip tu jį rasi?! Todėl buvome priversti pirkti naktinio matymo įrangą – termovizorių. Tik taip iš pagriovių naktį susirenkame ramiai miegančius veršiukus. Jų mamos tuo metu su jaučiais gastroliuoja“, – apie augintinius lyg apie šeimos narius kalbėjo Birutė.
Kengūra visus išgąsdino
Gyvenimą ūkyje moteris vadina smagiu, nes čia kiekviena diena kitokia. Vien tik kengūriukas Jezulis kiek sumaišties ir vėliau smagių emocijų į ūkį atsinešė.
B.Dapkienė nė negalvojo apie egzotinį gyvūną, tačiau sykį nagrinėdama galvijų kainas aptiko uteniškių skelbimą – parsivežę iš Belgijos, jie pardavinėjo kengūros patiną. Gyvūnų mylėtoja susigundė akimirksniu.
Kai naują ūkio narį parsivežė į kaimą ir paleido į aptvarą, kilo sąmyšis. Stručiai pamanė, kad naujokas elgsis kaip grobuonis, alpakos įdėmiai stebėjo, ponis spruko į tolimiausią kampą, vištos bėgo, povai bandė skristi, žodžiu, visi lekė ir rėkė net nežindami kodėl, – toks keistas jiems atrodė, o ir pats kengūros patinas kelias dienas prie naujos vietos pratinosi.
Dabar viskas gerai, visi nurimo ir draugiškai gyvena. Jezulis turi savo teritoriją, tiesa, kartais nueina pas alpakas ar stručius į svečius. Sutaria ir su kitais paukščiais – dažnai galima pamatyti plaukiojantį kartu su antimis ir žąsimis“, – pasakoja Birutė. Kai Jezulis visiškai apsipras, į ūkį atkeliaus patelė, beje, kainuojanti keturis kartus daugiau nei 350 eurų kainavęs patinas.
Ką gi ėda šis egzotinis gyvūnas kaime?
Kaip ir triušiai, yra žolėdis, ypač mėgsta kopūstus, morkas. Kartais Birutė naujoką palepina gabalėliu cukraus ir tikisi taip jį prisijaukinti.
Visi kiti aptvaro gyventojai maitinasi tuo pačiu pašaru: kas rytą šeimininkė į bendrą lovį supila penkis kibirus kukurūzų, miežių, kviečių ir žirnių. Vakare jis būna tuščias.
Paukščiai per parą sudeda apie 40 kiaušinių, bet Birutė ne visus spėja surinkti. Dalį nugvelbia stručiai, dar kažkiek varnos, kurios šio laimikio kasryt laukia nuo šeštos valandos. „Tai duoklė gamtai, pusiausvyra turi būti“, – ranka numoja Birutė, bus tų kiaušinių.
Ūkininkė – prie meno
Dapkų ūkyje nuolat vyksta šviečiamosios programos moksleiviams, atvažiuoja šeimos, darželinukų grupės. Birutė jiems sugalvoja įvairios veiklos, surengia kelių dienų darbo ir poilsio stovyklas.
„Miesto vaikams basiems palakstyti jau yra laimė, o jų tėvus čia užburia ramybė ir darnus ryšys su gamta“, – sakė Birutė.
Šalia Dapkų namų, dirbtinėje Petriošiškio ežero saloje, į kurią galima patekti mediniu liepteliu, kuriamas dievybių skulptūrų parkas. Šią vietą atrado jaunavedžiai fotosesijoms, vis dažniau organizuojami mergvakariai.
Rokiškio rajono tautodailininkams vadovaujanti B.Dapkienė ne tik pati tapo originalius paveikslus, bet ir moko kitus tai daryti, organizuoja meno plenerus.
Kone 100 hektarų teritoriją apimantis Dapkų ūkis sukurtas iš asmeninių lėšų, ES paramą šeima gavo tik galvijų veislynui.
