Tado gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Į šlepečių gamybos verslą vaikinas pamažu ėjo, matyt, nuo pat vaikystės.
„Moku siūti nuo šešerių metų. Mama siūdavo ir man nedrausdavo“, – pasakojo Tadas, nuo mažens avėjęs tik mamos siūtas šlepetes.
Lukšiuose baigęs mokyklą vaikinas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą mokytis technologinės matematikos ir po kurio laiko išvažiavo padirbėti užsienio šalyse. Jose neužsibūdavo, nuolat sugrįždavo į namus.
Verslo idėja gimė turguje
Prieš kelerius metus jo dėdė, besiverčiantis šlepečių siuvimu, paprašė Tado padėti jas pardavinėti. Vaikinui patiko, kilo mintis pačiam užsiimti tokiu verslu.
„Tik aš tada galvojau, kodėl tos šlepetės tuščios, neįdomios? Atsirado idėjų. Paklausiau vyresnės savo sesės: „Darom?“. Ji ėmėsi siūti, o aš buvau idėjų generatorius. Verslą pradėjau turėdamas maždaug 1,7 tūkst. litų (beveik 500 eurų).
Retkarčiais važinėdavau padirbėti į Norvegiją, o uždirbtus pinigus investavau į verslą“, – apie nelengvą, tačiau viliojančią gamybos pradžią pasakojo Tadas.
Vaikinas patenkintas, jog jo įkurta individuali įmonė ūgtelėjo iki mažosios ūkinės bendrijos: „Toks juridinis statusas skamba daug solidžiau“.
Šlepetėms namuose jau ankšta
Šlepečių modelius kuria Tadas su seseria, jiems padeda ir mama.
Prieš ketverius metus bevardė įmonė buvo pakrikštyta „Šlepetija“. Šis pavadinimas siuvinėjamas ant visų gaminių.
Iki šiol Tadas su savo pagalbininkėmis siuvo namuose. Sėkmingai besiplečiančiam verslui darėsi ankšta, todėl Plynių kaime nusipirko patalpas.
„Iki įkurtuvių dar toloka, – sakė Tadas. – Patalpas reikia remontuoti, įrengti šildymą“. Vaikinas suskaičiavo, kad remontui, kurį pats ir darys, reikės 10 tūkst. eurų, o pinigų jis užsidirbs užsienyje.
Porą pasiuva per pusvalandį
„Šlepetijos“ gaminiai siuvami tik iš natūralių medžiagų: vilnos, odos, drobės.
Verslą pradėjęs Tadas pastebėjo, jog ne visų šių medžiagų galima įsigyti Lietuvoje. Didelės įmonės mažais kiekiais nepardavinėja, todėl teko ieškoti kitokios išeities. Be to, Lietuvoje pernelyg didelės kainos.
Drobė į Tado namus Lukšiuose atkeliauja iš Baltarusijos, padams reikalinga oda – iš Italijos.
„Šlepetijos“ gamybos ceche yra trys siuvimo mašinos, atliekančios skirtingas funkcijas, ir viena siuvinėjimo.
„Siuvinėju aš pats. Specialią mašiną atsisiunčiau iš Anglijos, nes Lietuvoje buvo neadekvačios kainos“, – teigė Tadas.
Jis, jei nereikia siuvinėti, šlepečių porą pasiuva per pusvalandį.
Į klausimą, ar neįkyri monotoniškas darbas, Tadas atsako juokdamasis: „Nenuobodu, nes procesas įvairus. Nėra rutinos. Man smagu, patinka toks darbas“.
Sulaukė ypatingo kliento
„Šlepetijos“ feisbuko puslapyje Tadas nuolat sulaukia klientų pagyrų ir padėkų. Jo įmonė surinko daugiausia patiktukų – 12 tūkst. Šakių rajone daugiau neturi niekas.
Prieš kurį laiką su Tadu bendravę radijo žurnalistai jaunojo verslininko pasiteiravo, kas būtų jo svajonių klientas. Vaikinas atsakė nemirktelėjęs: „Arvydas Sabonis“. Pasakė ir pamiršo.
„Kartą grįžtu į namus ir randu labai dideles šlepetes. Sesės klausiu, kieno jos. O ji: „Sabonio“. Nepatikėjau, gal aštuonis kartus dar perklausiau.
Sabonis man yra unikalus žmogus, tikrai nesitikėjau, kad taps mano klientu.
Atvežtos šlepetės buvo šiek tiek jam per mažos, siuvau didesnes – 54-o numerio.
Manau, jog A.Sabonis liko patenkintas, nes po to dar buvo atvažiavęs kelis kartus, pirko gal dešimt porų šlepečių artimiesiems ir draugams.
Paklausiau, ar galėčiau su juo nusifotografuoti, nes pirmą kartą, kai su juo susitikau, buvau toks apstulbęs, kad net į galvą neatėjo įsiamžinti.
Jis mielai sutiko, kad nuotrauką galėčiau naudoti savo įmonės reklamai: „O tai ar aš ne tavo klientas?“. Buvo labai malonu“, – džiugiai pasakojo Tadas, ant krepšinio legendai skirtų šlepečių išsiuvinėjęs savininko pravardę „Sabas“.
Užrašai sukuria nuotaiką
Besidairant po šlepečių karaliją į akis krinta ne vienas išsiuvinėtas užrašas.
Vyriškos šlepetės papuoštos siuvinėtu traktoriumi ir savininko vardu „Tėvuko Juozo“. Šį apavą savo seneliui užsakė vienas klientas.
Kita šlepečių pora su žaismingu užrašu „O man vienodai žydi sodai“. Žodžio kišenėje neieškantis ir gera nuotaika visus užkrečiantis Tadas paaiškino, jog šie žodžiai galėtų būti lietuviškas keiksmas, vietoj grubaus rusiško.
Niekam nekiltų abejonių, kas turėtų avėti šlepetes, ant kurių išsiuvinėtas meškeriotojas ir šmaikštus užrašas „Žvejys ligonis“.
„Viena moteriškų šlepečių pora dalyvavo konkurse feisbuke. Ant vienos šlepetės buvo išsiuvinėta „Jurga“, ant kitos – „Jurgita“. Pasiūliau pažymėti draugę, kuriai norėtų padovanoti šias šlepetes.
Net pats nustebau, jog įrašą peržiūrėjo 470 tūkst. žmonių, parašė 2 tūkst. komentarų“, – pasakojo Tadas, konkurso nugalėtojai padovanojęs vardines šlepetes.
Problemos slypi galvose
Kai Tadas tik pradėjo verslą, savo gaminius pardavinėjo turguose, mugėse, tačiau po kiek laiko prekybą perkėlė į virtualią erdvę ir nepasigailėjo. Vasarą pirkėjų būna mažiau, tačiau „Šlepetijos“ pelnas auga kasmet.
Vaikinas tikino, jog jam gyventi ir dirbti kaime labai patinka, miestas netraukia: „Neturiu jokių problemų: prekyba vyksta internetu, užsakytas medžiagas atveža į namus“.
Šakių rajoną savo gaminiais garsinantis Tadas neturi minčių ilgam laikui išvykti į užsienį. Jo įsitikinimu, visur tas pats, Lietuvoje puiku ir gera, tik reikia mažiau verkti: „Visos problemos mūsų galvose. Lietuvoje irgi galima gerai gyventi“.
