„Šis bokštinis kranas dar palyginti neaukštas. Man labiau patinka aukščiau – kai pastatas auga, auštesniame krane matomumas geresnis, o dabar beveik vienodama lygyje su namu“, – šypsosi moteris.
Aukščio baimę Violeta jau seniai pamiršo, priprato ir prie to, kad kranas siūbuoja. Tik aplinkiniai vis dar stebisi, kai pamato prie bokštinio krano vairo sėdinčią ir mikliai milžinišką įrenginį valdančią moterį.
„Nežinau, ar čia vyriškos pareigos. Statybininkų geriau klauskite. Man šis darbas tikrai patinka“, – sako kranininkė.
Aukščio baimė išgaravo
Į statybų sritį Violeta 2008 m. pasuko vedama noro daugiau užsidirbti. Po skaudžios vyro netekties jai vienai teko rūpintis dukra, tad natūraliai teko ieškoti geresnio pajamų šaltinio.
„Dirbdama parduotuvėje laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad organizuojami kranininkų kursai. Pasiskambinau, pakalbėjau, pažadėjo geresnį atlyginimą negu gaudavau. Ne aukso kalnus, bet vis tiek daugiau. Gerai sutariau su pirkėjais, bet po trijų mėnesių svarstymų pasiryžau pasukti į statybas. Parašiau prašymą dėl kursų, nors abejojau, ar sugebėsiu valdyti kraną“, – prisimena moteris.
Violeta pirmosiomis dienomis labai bijojo – kai tik kranas pradėdavo siūbuoti, ji stverdavo už viduje esančių turėklų. Vėliau suprato, kad sunkesnį krovinį padedant ar trūktelint stipriau, tai yra neišvengiama. Be to, ji baiminosi suklysti ir sužeisti apačioje dirbančius kolegas. Bet, įgijus patirties, ta baimė išgaravo.
Pasak jos, žmonės iki šiol su nuostaba klausia, kaip pavyksta užlipti tomis laibomis kopėtėlėmis į bokštinį kraną.
„Aš sakau, kad pripratau. Būna, kad per dieną tenka ne vieną kartą lipti į viršų ir atgal – taip ir nusileidęs žemyn papietauji, ir raumenis pamankštini, kad ilgai neužsisėdėtum“, – sako šiuo metu „Eikos“ plėtojamame projekte „Antakalnio panorama“ dirbanti kranininkė.
Traukė techniniai dalykai
Kiekvieną rytą nuo 7 val. kraną jau valdanti moteris sako, kad darbe reikia tikslumo, geros reakcijos, loginio mąstymo. Prieš pradėdama vaikščioti į kursus pagalvojo, kad mokykloje rodyti technikos valdymo įgūdžiai pravers.
„Sovietų laikais baigiau mokyklą, ten reikėdavo išardyti ir surinkti automatą. Klasėje tai atlikdavau greičiausiai. Taigi galvojau, kad reakciją visgi turiu. Matematikos pažymiai taip pat buvo tarp geriausių, tad turbūt ir loginis mąstymas nėra prastas. Tikrai laiminga, kad nuėjau į kursus ir atsidūriau statybose“, – prisipažįsta kranininkė.
Jos dukra taip pat linksta prie techninių profesijų – vienintelė tarp dvyliktokų fizikos mokslus baigė su dešimtuku. Pasak Violetos, dukra galėdavo išardyti ir surinkti kompiuterį – jai tai nebuvo problema. „Nelabai nustebo, kad keliauju į statybų sferą, ir visuomet palaikė mano sprendimą“, – dukros pritarimą įvertino Violeta.
Gėrisi miesto panorama
Atsiradus laisvai minutei Violeta išnaudoja unikalią galimybę pasigėrėti miestu ir jo panorama.
„Kartais pasitaiko, kad medžiagos vėluoja. Belaukdama, aišku, kad pasižvalgau po rajoną. Palyginu, kokie senos statybos namai, o kokie – naujos. Antakalnyje tai galima padaryti ir skirtumas akivaizdus“, – sako kranininkė.
Paklausta, ar galėtų savo darbą pavadinti romantišku, Violeta nusišypso: „Kiekvienas darbas, jeigu šiek tiek tau patinka, gali būti romantiškas. O jeigu nepatinka, tai jame romantikos ir nesurasite.“
