Tris kartus „Formulės 1“ čempionu tapęs ir 1993-iaisiais į tarptautinę automobilių sporto šlovės galeriją įtrauktas N.Lauda yra ir knygos „Pakalbėkime apie pinigus“ vienas autorių.
Ar daugiau uždirbantis ir pinigų turintis žmogus jaučiasi laimingesnis? Apie ką jis galvoja tuomet, jei slegia skolos?
Žurnalistai iškapstė, jog 1972-aisiais N.Laudos skolos siekė 2 milijonus Austrijos šilingų (per 145 tūkst. eurų pagal 2002 m. kursą įvedant šalyje eurą).
– Jei tiksliai – 2,5 milijono (per 181 tūkst. eurų), – žurnalistų paklaustas buvęs lenktynininkas neslėpė savo skolų, o tik juokėsi ir dar patikslino sumą.
– Nemaža suma! Jei pinigai daro žmogų laimingą, tai jų neturėjimas nelaimingą?
– Taip nemanau. Netikiu tiesioginiu pinigų ir laimės ryšiu. Priešingai – manau, kad tas, kuris nemoka elgtis su pinigais, dėl to bus tik nelaimingas.
– Kaip suprantate laimę?
– Tai – gyvenimo dalis, kurios negalima paveikti nei teigiamai, nei neigiamai. Kai pereinant gatvę manęs vos neparbloškia automobilis, pagalvoju, kad kitą kartą būsiu kur kas atidesnis, pirmiausia kaip reikiant apsižiūrėsiu ir tik tada eisiu.
Ir tik po to pagalvoju: kokia laimė, kad man nieko neatsitiko. Laimę aš suvokiu kaip vienos ar kitos situacijos įvertinimą, kurios kitaip paaiškinti negaliu.
– O kaip dėl nelaimės?
– Apskritai manau, kad esame gimę labai plačioje gatvėje, po kurią iš pradžių galime važinėti iš vieno galo į kitą – kaip norime.
Tai reiškia, kad patys esame atsakingi už savo gyvenimą. Ir visiškas niekalas manyti, jog saugesnėje pusėje atsidūrei tik dėl to, kad kiekvieną sekmadienį eini į bažnyčią.
99 procentus savo gyvenimo įvykių nulemiame mes patys. Likęs vienas procentas yra tie įvykiai, kurių negalime paaiškinti logiškai, pavyzdžiui, sunkiai susirgus. Su tuo tiesiog reikia susitaikyti: yra, kaip yra.
– Kiekvienas savo laimės kalvis?
– Šiam posakiui visiškai pritariu. Laimė lydi ne tuos žmones, kurie susiklosčiusias aplinkybes aiškina ir teisina laime ar nelaime, o tuos, kurie bando patys spręsti problemas.
– Beveik prieš 40 metų jus ištiko nelaimingas atsitikimas, kai vos nesudegėte. Kas tai buvo: laimė nelaimės metu?
– Tai buvo profesinis nelaimingas atsitikimas, ir man jau iki tol buvo aišku, kad kada nors taip nutiks.
Tokio tragiško galimo scenarijaus niekuomet nebuvau atmetęs, – tiesą sakant, buvau įsisąmoninęs, kad tai kada nors galėtų įvykti.
Po to buvo atkakli gydytojų ir mano kova dėl išlikimo. Ir tai jau neturėjo nieko bendra su laime.
– Bet ar negalima įvardyti laime tos aplinkybės, kai kolega lenktynininkas Arturo Merzario sustojo ir nepabūgo ištraukti jūsų iš degančio bolido?
– Taip, visiškai sutinku, kad išgelbėjimas reiškė, jog mane lydi laimė. Bet paskui buvo žūtbūtinė kova dėl mano gyvybės, o tai jau priklausė nuo medikų sugebėjimų, profesionalumo ir mano noro gyventi.
Tik patekęs į tokią padėtį suvokiau, kokias jėgas galima sutelkti į šias grumtynes.
– Ką jums reiškia pinigai?
– Pinigai yra pinigai, nieko daugiau, jie neturi nieko bendra su emocijomis. Apie pinigus galvoju kaip apie skaičius. Bet, prisipažinsiu, man patinka skaičiai ir juos puikiai įsimenu.
Pavyzdžiui, iki šiol man atmintyje išliko mano pirmasis įsigytas automobilis. Tai buvo „Volkswagen Cabrio“, pagamintas 1949-aisiais, kainavęs 1500 tuomečių Austrijos šilingų. Tiesiog metalo laužo dėžė!
Sėdėdamas prie jo vairo galėjau nuvažiuoti ir į mirtį. Bet tuomet veikiau norėjau pakvailioti ir man buvo malonu.
– Pabaigęs „Formulės 1“ lenktynininko karjerą, įkūrėte „Lauda Air“. 1991 metais vienas šiai oro bendrovei priklausantis „Boeing 767“ sudužo virš Tailando. „Ar šis žmogus traukia nelaimę?“ – rašė anuomet vienas laikraščių.
– To niekada nepamiršiu. Grįždamas namo iš nelaimės vietos, nusileidęs Frankfurto prie Maino oro uoste, laukimo salėje pamačiau tą laikraštį ir tą antraštę. Tai buvo žiauru.
– Mirties alsavimą pats jutote ne kartą. Anuomet kalbėjotės su daugeliu žuvusiųjų giminaičių. Ką šie žmonės tikėjosi išgirsti?
– Norėjo paaiškinimo, kodėl tai įvyksta. Į tokią padėtį patekusiems žmonėms pirmiausia reikia atsakymo į šį klausimą, kad jie kaip nors susitaikytų su netektimi, – būtent tai suvokiau anuomet.
Tokiais atvejais paaiškinimas atsiremia į nelaimę ar laimę – na, į laimę veikiausiai rečiau.
Tada visam laikui įsisąmoninau, kad mes, kaip jau sakiau, lemiame 99 procentus savo gyvenimo įvykių. O likusio vieno procento – kaip tik ne.
– Neretai sakoma, kad laikas – pinigai. Ar kada nors turėjote per daug laiko?
– Retai, o gerai pagalvojus – tikrai ne. Visuomet stengiausi savo laiką panaudoti kaip galima naudingiau. Niekada nevėluoju, nes sugebu deramai susiplanuoti laiką, todėl ir įtampą patiriu retai.
Nesuprantu žmonių, kurie pasuka laikrodžio rodykles į priekį, kad nevėluotų į susitikimus. Juk reikia tiesiog laiku atsikelti, tuomet nebus problemų sutartą valandą atvykti į susitikimą.
– Kokioms reikmėms išleidžiate pinigus?
– Turiu lėktuvą, kuris, beje, būtinas mano darbui. Šiaip jau esu, vaizdžiai sakant, įžemintas žmogus. Nesu pamišęs dėl drabužių ar batų, manęs nedomina ir visokie niekučiai.
– Vaikščiojimas po parduotuves – ne jūsų sritis?
– Tikrai ne. Naujus megztinį ar kelnes nusiperku tik tuomet, jei seni suplyšta ar išblunka tiek, kad nebeįmanoma nešioti.
– Koks skirtumas tarp taupumo ir šykštumo?
– Manau, kad taupumas reiškia turėti daugiau pinigų, nei jų išleisti. Ir tai neturi nieko bendra su šykštumu, tai sveikas žmogiškas požiūris.
Kartą vienas žurnalistas pasakė, kad N.Laudai atidarius piniginę iš jos pasipila kandys. Štai nuo to laiko man ir prilipdė šykštuolio etiketę. Tai – klaidinga nuomonė. Bet kaip galėčiau jos atsikratyti?
– Geriau šykštuolis nei dėl tuščio pasipūtimo pinigais į kairę ir dešinę besišvaistantis turtuolis?
– Bet kokiu atveju esu už normalų, bet ne spindesio persmelktą gyvenimą.
– Ar su savo vaikais kalbate apie pinigus, jų vertę?
– Tiesą sakant, visiškai nieko. Mano dvyniams iš antrosios santuokos – tik šešeri ir, ačiū Dievui, jie dar nežino tikrosios pinigų vertės.
Kai kartą draugas mūsų garaže pastatė „Ferrari“, sūnus Maxas pasakė, kad užaugęs jis taip pat nusipirks tokį automobilį.
„Tada privalėsi uždirbti daug pinigų“, – pridūriau. „Pamėginsiu“, – atsakė Maxas. Ką gi, pagyvensim, pamatysim.
– Kada parašėte testamentą?
– Nebeprisimenu. Tiesa, vienas yra – jį parašiau prieš daugelį metų ir apie jį nuo to laiko niekuomet negalvojau.
– O jei paveldėtojai ginčysis ir pinigai padarys juos nelaimingus?
– Tuomet jiems nepasisekė. Bet manęs nebebus, ir ar jie ginčysis, ar ne, manęs tai nė kiek nejaudina.
