K.Kazijevaitė – rašytoja, vertėja, žurnalistė, redaktorė. Ir Valdorfo Žaliosios mokyklos, esančios Vilniuje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
Šiemet ji pelnė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtą vaikų literatūros premiją. Taip K.Kazijevaitė-Astratovienė įvertinta už savo antrąją knygą „Mano sesė ir aš“.
– Kokiomis dalimis save dalijate į mokytoją ir rašytoją?
– Mokytojos darbas šiuo metu mano gyvenime užima daugiausiai vietos. Tai ne tik darbas klasėje, bet ir darbas su tėvais, kolegomis, pamokų refleksija, nuolatinis mokymasis.
Nežinau, ar yra kitas darbas pasaulyje, kuriame reikia tiek daug savęs atiduoti. Na, gal dar motinystė. Rašytojos darbui skiriu gerokai mažiau laiko. Apskritai nežinau, ar man tai darbas, tai veikiau būsena, kuri kartais aplanko. Rašau epizodiškai, kai ištaikau laiko arba kai užklumpa itin įkyrus sumanymas.
– Kuri profesija buvo pirmesnė jūsų gyvenime?
– Baigusi studijas visą laiką dirbau vienokius ar kitokius darbus, susijusius su žodžiais, tekstais. Vertimas, redagavimas, straipsnių rašymas, leidinių rengimas. Jei būtų tokia profesija, kuri vadintųsi tekstininkas, tai ir būtų mano pirmoji profesija.
– Kelinta jums knyga yra „Mano sesė ir aš“? Apie ką ji? Kam ji skirta? Tik vaikams?
– „Mano sesė ir aš“ – mano antroji knyga. Ji apie vaikus, bet ne tik vaikams. Iš tiesų tai supratau visai neseniai, kai suaugę žmonės pradėjo sakyti, kad skaitė ją savo vaikams, bet ir patys patyrė skaitymo malonumą, prisiminė savo vaikystę, išgyveno seniai pamirštus jausmus. Priėmiau tai kaip svarbų įvertinimą. Matyt, ją rašydama buvau giliai panirusi ne tik į savo vaikų, bet ir į savo vaikystę.
– Kokia literatūra yra jūsų rašytojiškasis orientyras. Tai juk ne vien vaikų literatūra? Jūsų pirmoji knyga – „Septynios kartos“, apie ką ji?
– Kai mokiausi mokykloje, man nebuvo neįdomių knygų. Skaičiau labai daug, kiekvienoje knygoje atrasdavau ką nors artimo. Dabar tam nebeturiu tiek laiko, visgi yra gausybė knygų, kurias manau esant geras, sąmoningai ar nesąmoningai laikau orientyrais. Iš vaikystėje skaitytų galiu paminėti visas Astridos Lindgren knygas, ypač mėgau „Ronją plėšiko dukterį“, iš lietuvių autorių daugiausiai kartų skaityta Vytautė Žilinskaitė, Kostas Kubilinskas, Vainilaičio, Degutytės poezija.
Vėliau labai žavėjausi Antano Škėmos, Sauliaus Tomo Kondroto kūryba, mėgau Nykos-Niliūno, Nagio, Mačernio poeziją ir daug daug kitų. Tik suaugusi, skaitydama savo vaikams, atradau Tuvę Janson, Michaelį Endę, bet kokie tai buvo atradimai!
Kai manęs klausia, apie ką yra „Septynios kartos“, atsakau – apie gyvenimą... Žinoma, visi juokiasi. Koks gi čia atsakymas? Bet man būtent taip ir atrodo. Na, gal dar apie troškimą būti tuo, kas iš tiesų esi, apie meilės alkį ir negebėjimą mylėti, apie savo sielos paieškas. Žodžiu, kaip jau sakiau – apie gyvenimą.
– Kaip tapote mokytoja? Kodėl? Kas įkvėpė?
– Įkvėpė Valdorfo pedagogika. Pirmiausia ją atradau, kai mano dukra pradėjo eiti į Valdorfo darželį. Labai žavėjausi šiltu auklėtojų santykiu su vaikais, patiko natūrali aplinka, atliepianti vaikų poreikius, sveikas dienos ritmas, bendruomeniškumas.
Pradėjau domėtis Valdorfo mokyklomis, supratau, kad noriu ne tik leisti savo vaikus į tokią mokyklą, bet ir pati joje dirbti. Mokymosi kelias buvo netrumpas, bet labai įdomus. Norėjau kūrybingo, įvairaus darbo. Man daug kas sakė: „Kūrybingas darbas? Mokytojo? Gal juokauji?“. Taip, tai yra kūrybingas darbas, iš tiesų. Be to, labai įkvėpė idėja dirbti su vaikais gamtoje, nes Žalioji Valdorfo mokykla įsikūrusi užmiestyje, ją supa miškai ir pievos.
– Kodėl lietuvių kalbos mokytoja?
– Dėstau ne tik lietuvių kalbą, esu klasės mokytoja. Bet lietuvių kalba ir literatūra – svarbi mano darbo dalis.
– Kiek metų jau dirbate mokykloje?
– Žaliojoje Valdorfo mokykloje dirbu ketvirtus metus. Šiuo metu mokau penktokus. Manau, kad kiekviena amžiaus grupė yra savaip įdomi. Maži vaikai labai atviri, smalsūs, su jais lengva užmegzti ryšį. Paaugliai – dažnai dygliuoti, bet jau asmenybės su savo nuomone, su jais įdomu kalbėtis. O dabartiniai penktokai – spalvingi, ryškūs, jau svyruojantys tarp vaikiško patiklumo ir skepticizmo.
– Prisiminkite pradžią. Buvo jauku klasėje prieš vaikus? Kaip tuomet jautėtės?
– Kai tik atsiranda ryšys su vaikais, nejaukumas išnyksta. Pirmais kartais, žinoma, kiek drovėjausi, bet greitai susidraugavome. Dažniausiai ne vaikai mus vertina, o mes vertiname patys save, bijome suklysti. Vaikai yra daug labiau priimantys.
– Kuo lietuvių kalbos ir literatūros pamokos Žaliojoje mokykloje skiriasi nuo kitų?
– Žalioji Valdorfo mokykla ypatinga pirmiausia tuo, kad ji yra už miesto, gamtoje. Tačiau jos žalumo nereikėtų suprasti tik kaip žalios aplinkos. Žalumas šiuo atveju – tai ir gyvybingumas, inovatyvumas, kūrybingumas. Visa tai mokykloje skatinama ir palaikoma. O tai didelė dovana kiekvienam mokytojui, ne tik lituanistui.
– Apibūdinkite savo vaikus? Kokie jie?
– Dabar man į galvą ateina tik viena visai nauja situacija. Per Vaikų literatūros įteikimą dalyvavo ir mano klasės vaikai. Po pristatymo jie visi būriu prie manęs pribėgo, sveikino ir padovanojo įrištą piešinių knygelę. Mes tokias klasėje dovanojam per gimtadienius – visi vaikai nupiešia po piešinį, parašo palinkėjimų, paskui dovanoja gimtuvininkui.
Kai ją atsiverčiau, buvau labai sujaudinta – ir juokiausi, ir verkiau. Jie man prirašė visokiausių nominacijų ir premijų – už geriausias lietuvių kalbos pamokas, už aiškiausius paaiškinimus, už daugiausiai ištaisytų klaidų, už turiningas istorijas ir taip toliau.
Knygelė vadinosi „Miško klasės Kazimierai valio!“ Jaučiausi taip neįtikėtinai šiltai ir su meile apdovanota, kad trumpam nublanko net Vaikų literatūros premija. Šitie vaikai, kurie mus supa, kuriems mūsų reikia, kurie mus myli, yra pats svarbiausias dalykas gyvenime, nesulyginamas su niekuo, net su pačiais reikšmingiausiais apdovanojimais, šlove ir garbe. Nors premija aš, žinoma, džiaugiuosi.
– Prisiminkite savo patyrimą mokykloje, kai pati buvote mokinė.
– Manau, kad mano prisiminimai ne itin skiriasi nuo daugumos kitų žmonių, prieš dvidešimtį metų baigusių mokyklą.
Prisimenu rudą, šiurkščią uniformą su balta apykakle. Didelį mokyklos kiemą, jo viduryje buvo griuvėsiai, vyresnių klasių mokiniai ten eidavo parūkyti. Prisimenu ilgus koridorius, eidavau jais tarsi labirintais. Prisimenu anglų literatūros mokytoją, su kuria būdavo labai įdomu kalbėtis, ji į mus žiūrėjo kaip į žmones, kaip į asmenybes. Prisimenu savo fizikos mokytoją, kuris manęs nesmerkdavo, kad nesuprantu fizikos, ir išvesdavo patenkinamą pažymį. Prisimenu matematikos mokytoją, kuriam taip ir nepavyko manęs išmokyti matematikos, bet už tai rašiau labai gražius rašinėlius.
Prisimenu milžinišką aktų salę, kuri niūriai aidėdavo nuo žingsnių, kai būdavo tuščia, ir prisipildydavo klegesio ir juoko, kai susirinkdavo vaikai. Prisimenu, kaip laimėjau pirmą vietą bėgimo rungtyje, nors niekas to nesitikėjo, ir mano draugė man už tai davė didžiulę sultingą kriaušę. Galėčiau taip tęsti dar ilgai...
– Kas yra geras mokytojas?
– Tas, kuris yra pasiruošęs keistis, mokytis, augti. Siekiantis atrasti ryšį net su tais vaikais, su kuriais nėra lengva. Kuriantis, o ne tik vykdantis instrukcijas. Mokantis dirbti komandoje. Vertinantis save, bet leidžiantis pasireikšti ir kitiems. Matantis vaikuose tai, kas geriausia.
