Kada aplanko mūza, kas jaudina, kokios kūrybinės ambicijos užvaldžiusios – apie visa tai be jokių slapukavimų pasakoja ponia Rita.
Batakių kraštas svetingai priglaudė
Po pamokų su Rita Griniene susitikome mokykloje, po darbo su mokiniais nuovargio jos veide nebuvo nė lašo: visą laiką linksmai šypsojosi, akys džiugiai spindėjo, balso tonas skleidė ramybę ir pasitikėjimą, kukli laikysena rodė dvasios brandumą. Prisimindama vaikystę Tauragės krašto poetė pasakojo:
– Gimiau Raseinių rajone, Betygalos apylinkėje, visai netoli Maironio tėviškės. Tėveliai buvo kaimo šviesuoliai, nors baigę tik keturias klases.
Tėvelis Stalino valdymo laikotarpiu buvo nuteistas 25 metus kalėti Sibire už tai, kad valdžiai parašė rūstų laišką, norėdamas svetimos šeimos našlaičiais likusius vaikus išgelbėti nuo tremties. Jis buvo žmogus, kuris ieškojo teisybės ir negalėjo nutylėti.
Laimė, kad kalėjo tik penkerius metus, nes mirus sovietų vadui buvo reabilituotas. Mamytė garsėjo kaip talentinga siuvėja, apsiūdavusi visas kaimo moteris.
Pedagogės tėvai susituokė vėlai: tėveliui buvo 48-eri, o mamytei – 39-eri. Ūkininkaudami 60 arų sklypelyje, jie užaugino tris vaikus – sūnų ir dvi pametinukes dukras. Tėtis buvo labiau meniškos prigimties, o mama – labiau realistė.
Ponia Rita švelniai prisiminė, kaip jiems tėvelis deklamuodavo eilėraščius, kurių daug mokėjo. Pamiršęs kokį posmą, vietoj jo čia pat sukurdavo naują. Mokytojos teigimu, jis buvo idealistas, jam rūpėjo, kad vaikai būtų geri, religingi ir dori.
Mamai tie dalykai taip pat rūpėjo, tačiau didžioji buities darbų dalis gulė ant jos pečių. Visi trys vaikai buvo gabūs mokslams.
– Matėm, kaip sunku kaime gyventi, tai mes visi trys siekėme aukštojo mokslo. Kiekvienas pasirinkome savo kelią: brolis kunigauja Radviliškio rajone, sesuo Kaune teisėja dirba, o aš mokytojauju. Tėvelis prieš porą metų mirė sulaukęs 102-ejų metų. Mamytė, 95-erių, gyvena pas mane, – pasakojo R.Grinienė. – Man visuomet patiko literatūra, mėgau daug skaityti, todėl baigusi vidurinę mokyklą lietuvių kalbą studijavau Vilniaus universitete.
Man dėstė legendiniai gimtosios kalbos puoselėtojai Viktorija Daujotytė, Aldonas Pupkis, Birutė Baltrušaitytė.
Po studijų, mokytojaudama Raseinių mokykloje, Rita susituokė su jaunu veterinarijos gydytoju Egidijumi Griniumi. Jauna šeima ieškodama būsto 1990 metais atklydo į Batakių kraštą, kuris svetingai priglaudė ir pavergė jų širdis. Čia įleido šaknis, užaugino keturis vaikus: du sūnus ir dvi dukras. Jau 33 metus gyvendami kartu, sutuoktiniai suvalgė ne vieną pūdą druskos. Vaikai išskrido iš gimtojo lizdo, tačiau dažnai čia lankosi. Dabar Griniai džiaugiasi penkiais anūkėliais: vyriausiajam devyneri, o jauniausiai – tik keturi mėnesiai.
Šiandienos aktualijos aitrina širdį
Pradėjusiai mokytojauti iš pradžių buvo sunku, mat reikėjo daug ruoštis. Bet jaunai specialistei svajonių darbas su mokiniais buvo be galo mielas, smagus ir įdomus, iš karto su jais rasdavo bendrą kalbą, organizuodavo daug renginių.
Tik nematydavo prasmės daugybės ataskaitų rašyme ir planų pildyme, mat tai surydavo daug brangaus laiko, o naudos iš jų jokios. Per tiek metų, pasak mokytojos, popierizmas niekur nedingo, iki dabar velkasi kaip uodega iš paskos.
Lygindama ankstesniuosius ir dabartinius laikus mokytoja pastebėjo, kad mokymo bazė dabar stipresnė, daug inovatyvių technologijų. Pratybų sąsiuviniai labai brangūs, tačiau ne visuomet jie reikalingi ir tikslingi, vadovėliai kaskart vis nauji leidžiami.
Pasak Ritos, švietimo sistemoje trūksta aiškios linijos, kas svarbiausia, ko norime išmokyti – trūksta tikslingumo, kryptingumo.
Kalbėdama apie vaikų mokymosi krūvį R.Grinienė neigia, kad jis didėja. Pasak jos, moksleiviai nori turėti daugiau laisvo laiko ir užsiimti sau malonesniais dalykais. Juk ir anksčiau reikėjo daug skaityti literatūrinių kūrinių ir juos analizuoti, tik anuomet nebuvo tokios didelės problemos – reikėjo, tai ir skaitė.
Dabar skaitančiųjų vienetai, kadangi skaitymas pasidarė darbu – sunku apysaką ar juo labiau romaną įveikti.
Ritos Grinienės eilėraščių knyga „Tylos ieškojimas“
Apie tai, ar tikrai auginame beraščių kartą, ponia R.Grinienė turi savo nuomonę. Pasak jos, pažangios technologijos įnešė negatyvo, mat anksčiau mokiniai dėjo ant raidės tašką ir nosines daugmaž kabino, o dabar madinga tų ženklų nenaudoti, sakinių struktūroje pritaiko anglų kalbos taisykles.
Daug prastai rašančių, bet yra ir raštingų – kaip ir ankstesniu laikotarpiu. Smetonos laikais daug dėmesio buvo skiriama dailyraščiui, dabar svarbu, kad raštas būtų įskaitomas. Pedagogė sielvartauja, kad vaikų mažėja ir dėl to mokyklos ateitis, ypač kaime, miglota.
– Kai girdžiu sakant, kad būtina optimizuoti mokyklų tinklą, tai man skamba kaip ketinimas be gailesčio sunaikinti mažų miestelių mokyklas. Be mokyklų gyvenvietės pasmerktos laipsniškam nykimui, mat jauni tėvai čia nesikurs.
Tokia graži Lietuva, visiems vietos turėtų pakakti. Ir pinigų turėtų užtekti, o juk ne tokius sunkmečius išgyvenome. Ir ką gero politikai padarys už tuos sutaupytus pinigus? Kai atėjau į Batakius dirbti, klasėje tebuvo penki mokiniai. Bet neuždarė mokyklos, o vėliau mokinių pagausėjo.
Situaciją pablogina šnekos, kad greitai uždarys mokyklą – supanikavę tėvai vaikus perkelia į didesnes mokyklas. Negi tuose dideliuose fabrikuose besimokydami vaikai taps geresni, dvasingesni? Niekas nei vaikų, nei kaimo žmonių nuomonės neklausia. Atvažiuoja ponas iš aukščiau ir pareiškia, kad neoptimalu ir daug kainuojame. Dabar atrodo, kad tik daiktai ir verslas svarbūs, o žmonės? – širdies žaizdas atvėrė mokytoja.
Pasak pedagogės, Batakių mokyklos kolektyvas visa širdimi palaiko streikuojančius mokytojus, o nėra šalia jų todėl, kad būdami maži neturi profsąjungos. Į dažnai girdimą teiginį, jog pedagogų atlyginimai maži todėl, kad moksleivių mažėja, o mokytojų – ne, todėl mažai kontaktinių valandų, R.Grinienė greitai suranda išeitį.
Ji svarsto, kam reikia tokių didelių mokyklų ir didelių klasių ir abejoja, ar kokybiškesnis mokymas, kai klasėje – 30 moksleivių. Jai nesuprantama, kad taupyti reikia vaikų sąskaita. Jei klasės būtų mažesnės, mokytojos nuomone, mokytojams darbo užtektų ir vaikai geriau jaustųsi, o ir korepetitorių paslaugų mažiau reikėtų.
Staigmena užspaudė krūtinę ir pakirto kojas
Gruodį Batakių kultūros namuose surengtas R.Grinienės eilėraščių knygos „Tylos ieškojimas“ pristatymas. Pasidžiaugti ir pasveikinti savo kraštietę susirinko apie šimtą žmonių: artimieji, giminės, kolegos, ugdytiniai, literatai ir kaimynai.
Meninę programą dovanojo mokiniai, prie debiutantės išsirikiavo norinčiųjų pasveikinti eilutė – gėlės netilpo moters glėbyje, skambėjo raginimai nesustoti, nenuvertinti savęs, nesikuklinti ir kuo daugiau kurti, išleisti dar ne vieną knygą.
Poezijos knygelė Batakiuose pristatyta jaukioje šiltoje aplinkoje, pasveikinti poetės atskubėjo jos mokiniai
Poetė Rita pasakojo, kad mokydamasi žemesnėse klasėse suprato galinti eiliuoti, jau tada jos posmai gražiai rimuodavosi. Pašnekovė aiškino, kad eilėraščiai dažniausiai gimsta užklupus nemigai, vienumoje, klausantis muzikos ir pasinėrus į apmąstymus. Ji yra sukūrusi daugybę eilėraščių įvairiems renginiams ir proginių eiliuotų, suasmenintų, su linksma gaidele sveikinimų. Mokykloje Rita su muzikos mokytoja Inga Žiaušiene yra tobulas duetas: viena greitai parašo eiles, kita tuoj pat joms sukuria muziką.
Ponia Rita juokiasi prisiminusi, kaip žinia apie sumanymą išleisti jos eilėraščių knygą trenkė it perkūnas iš giedro dangaus – staiga jai pakirto kojas, net teko prisėsti, graudulys užspaudė krūtinę. O šią staigmeną mokytojai pateikė Batakių bendruomenės „Aukaja“ aktyvas, pritaręs bibliotekininkės Laisvutės Pavalkienės subrandintai idėjai. Mat pati Rita eilių netausojo ir nekaupė, todėl bendruomenės narės griebėsi iniciatyvos juos įamžinti.
Knygos bendraautore įvardyta dailininkė Alina Kvedarauskienė iš Kauno, kuri tik perskaičiusi eilėraščius sutiko dovanoti keletą puikių iliustracijų.
R.Grinienės poezijos rinktinė išleista 78 puslapių, 160 egzempliorių tiražu. Knygelės pabaigoje pateikiama poeto Juozo Nekrošiaus prieš keletą metų išsakyta pozicija, kad Ritos poezija tikra, išjausta ir verta didesnio dėmesio, kad knygos autorė pakilusi virš kasdienybės pastebi tai, kas turi prasmę ir žadina jausmus.
Malonaus pasišnekučiavimo pabaigoje poetė, pedagogė R.Grinienė Tauragės krašto žmonėms 2019-aisiais nuoširdžiai palinkėjo puikios sveikatos, tuomet nestigs energijos dideliems planams įgyvendinti, ir begalinės laimės bei darnos.
