Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
„Mokytojas turi būti ilgų distancijų bėgikas. Jei jis yra trumpų distancijų bėgikas, jis pavargsta ir nuleidžia rankas“, – sakė viena inovatyviausių Lietuvoje pradinių klausių mokytojų.
Ji nė karto nesudvejojo savo pasirinkimu.
Šokiai nudriekė kelią
„Mokykloje buvo labai išdykęs vaikas, bet turėjau fantastišką šokių būrelio vadovę Eriką kultūros centre. Pamenu, kaip verkiau, kai ji išėjo auginti vaiko, man tai prilygo pasaulio pabaigai. Šis žmogus įžvelgė mano stipriąją pusę“, – apie ypatingą žmogų savo gyvenime pasakojo J.Blažienė.
Vaikystėje, gyvendama Utenos rajono Tauragnų miestelyje prie giliausio ežero Lietuvoje, ji degė nenumaldomu noru šokti, tad pirmoje klasėje nuskubėjo į tokį būrelį.
„Tai daugiausia buvo liaudies šokiai, bet šokome ir ritminius, pramoginius, dalyvaudavome Dainų šventėse. Galėdavau atsiskleisti šokdama, kai vadovė parengdavo individualius numerius. Ji manimi labai pasitikėjo, o ir duomenis turėjau“, – sakė Jurgita.
Jau vėliau, paūgėjusi, kai susimąstė, kad norėtų būti pedagoge, pirmiausia pagalvojo, kad galėtų tapti šokių mokytoja.
Tačiau viską sudėliojo aplinkybės: Vilniaus aukštosiose mokyklose tuomet nebuvo tokios studijų programos, o idėjai važiuoti mokytis į Klaipėdą nepritarė J.Blažienės tėvai.
„Pasirinkau pradinių klasių mokytojo specialybę, juk tai man leido ir šokti, ir dainuoti. Žodžiu, daryti viską, ką noriu“, – juokėsi Jurgita.
Ji dėkinga šokiui, kad paniro į pradinį ugdymą, mat šioje erdvėje atrado labai daug sau patrauklių sričių. Tarkim, J.Blažienė susižavėjo gamtamokslio ugdymo galimybėmis.
„Atrandu, kad man labai įdomūs šie dalykai. Daug dirbau ne tik su pasaulio pažinimo programomis, bet ir su matematikos programoms. Bet nepamečiau šokių. Visur randu ką veikti“, – pasakojo J.Blažienė.
Ji iki šiol veda šokių pamokas savo mokiniams. O laisvalaikiu nebešoka, prieš trejus metus pasirinko žaisti tenisą.
Pauzės niekada nebūna
„Kasdien klasėje būna vis kitaip. Susigalvoji veikti tą ir tą, prieš tave – 30 vaikų, kurie visai kitaip nusiteikę, kažkam pilvą suskaudo ar galvą, dar kas nutiko, tad tavo planas ir žlunga ir turi greitai persiorientuoti, reaguoti, keisti savo planą ir kurti jį iš naujo čia ir dabar.
Kartais uždavinys sunkus, o išspręsti pavyksta per kelias minutes, o kartais lengvas, bet neišsikapsto ir per visą pamoką. Tokie tie vaikai. Bet su jais labai smagu. Galima pasikrauti daug pozityvios energijos ir užsidegimo.
Mokytojas turi būti pozityvus ir visada stengtis vaike pamatyti tai, kas geriausia, ir nuolat jį skatinti.
Mokytojo darbas skirtas tiems žmonėms, kurie supranta, kad niekuomet nebus pauzės, tiems, kurie žino, kad niekas nesibaigs po pamokos, kad darbas gali tęstis ir per atostogas. Tai yra procesas be pabaigos, kuriam reikia didžiulės ištvermės ir darbštumo, noro ir kūrybiškumo.
Jei nori būti geras mokytojas, turi būti atsakingas. Rezultatas pasiekiamas tik atkaklumu, atsakingumu ir nuosekliu darbu. Taip pat, kaip sportuojant“, – mano mokytoja, ir šiuo metu su kolege rengianti pasaulio pažinimo pratybų sąsiuvinius.
Jos mokiniai taip pat kantriai ir nuosekliai tyrinėja pasaulį. Tarkim, aiškinasi, kiek vandens lašelių sutelpa ant cento monetos, sėda prie mikroskopų, vasaromis vyksta į stovyklą J.Blažienės gimtinėje.
„Tai gamtos mokslų, kūrybinė stovykla. Einame į žygius, tyrinėjame gamtą, vaidiname, šokame, sportuojame. Darome pačius netikėčiausius dalykus, kurių negalime atlikti sėdėdami klasėje. Noriu, kad vaikai mokytųsi savarankiškumo ir savaitę visa klasė pabūtų drauge“, – aiškino pedagogė.
Mokytoja šypsosi, kad vaikai maži, tad kartais tik atvykus į stovyklą tenka padėti pakloti ir 28 lovas, kol mokiniai įgunda patys tai padaryti. Vienas jos buvęs mokinys, kuris dabar jau aštuntokas, vis dar vyksta į Tauragnus kartu, tiesa, jau seniai tapo J.Blažienės pagalbininku.
„Stovykloje vaikai pamato mokytoją kitokioje aplinkoje, kartu brendi, plauki, eini į žygius, kepi bananus ant laužo, o tai suartina. Visuomet siekiu, kad vieni kitais pasitikėtume, man svarbiausia, kad vaikas nebijotų būti savimi, pasipasakotų. Juk būna skaudžių situacijų: tėvai skiriasi, nugaišta augintinis“, – sakė mokytoja Jurgita.
Nevadina verslu
Per du darbo dešimtmečius J.Blažienė nė sykio nesusimąstė, kad pasirinko profesiją klaidingai.
„Atvirkščiai net sustiprėjo supratimas, kad tai mano sritis. Tarkim, po dešimties darbo mokykloje metų girdėdama, kaip mokytojai su patosu kalba apie savo profesiją, dar pagalvodavau, kad jie galbūt pervertina savo darbą.
Tačiau dabar jau manau kitaip. Pribrendau ir kurti savo mokyklą. Supratau turinti daryti dar ką nors, kad neprarasčiau entuziazmo, o ir idėjų galvoje daug kirba, kurias norisi įgyvendinti, nes man labai įdomus kūrimo procesas, kur vėliau galima pamatyti rezultatą ir juo pasidžiaugti“, – kalbėjo J.Blažienė, nuo rugsėjo pradėsianti vėl dirbti su pirmokais, tačiau jau savo su bendraminčiais kolegomis įkurtoje Gedimino miesto mokykloje Vilniuje.
Drauge Jurgita bus ir ugdymo vadovė.
J.Blažienė kategoriškai to nevadina verslu.
„Su kolege, su kuria dirbame jau ne vienus metus, nutarėme steigti mokyklą. Ji sakydavo, kad pagalvojusi, į kokią mokyklą norėtų leisti savo vaiką, suprasdavo, kad reikia leisti į geriausią. O aš išdirbusi 20 metų vienoje vietoje norėjau iššūkių. Man patinka sudėtingi dalykai“, – šypsojosi J.Blažienė.
Diegs pažangias idėjas
Kodėl naująją mokyklą su kolegomis sumanė pavadinti Gedimino miesto mokyklos vardu?
„Norėjosi prasmės. Nenorėjome žaismingo pavadinimo, kuris skambėtų, bet nieko nereikštų. Vaikams aiškinu, kad visuose mažuose ir dideliuose darbuose reikalinga prasmė, taip ir čia, ieškant pavadinimo, norėjome prasmės.
Sunkiai jį galvojome. Buvo daug pavadinimo idėjų ar pasiūlymų. Ir vieną dieną suaugusio sūnaus kartą paklausiau, kaip jam skamba „Gedimino miesto mokykla“.
Jis pasakė, kad gerai. Tas pavadinimas labiausiai atitiko mūsų mokyklos viziją, nes kunigaikštis Gediminas rašydamas laiškus siekė, kad į Vilnių ateitų vakarietiškos idėjos. Mūsų miestas pažangus, o ir mes norime kurti pažangią, inovatyvią, atliepiančią šiuolaikinio vaiko poreikius mokyklą, kurioje tiek mokytojai, tiek mokiniai galėtų įgyvendinti savo idėjas ir pasiektų sėkmės“, – kalbėjo pedagogė.
