Kodėl Druskininkai
Su Lietuva mane supažindino bičiulė iš universiteto, kuri iš Vilniaus atvyko studijuoti į Maskvą. Tai buvo tas atvejis, kai bendravimas su gyvu žmogumi davė kur kas daugiau, nei studijos pačiame geriausiame šalies universitete. Bičiulės dėka aš pirmą sykį atvykau į Baltijos šalis. Būtent po ilgų pokalbių su ja supratau tą šalį.
Kaip ir anksčiau visa širdimi dievinu Rusiją, tačiau pažinau ir mažytės šalies gyventojų mentalitetą. Kas žino, kaip elgtumėmės, jei būtume ne didelė valstybė, o mažytė, kuri neretai tampa pėstininke galingųjų žaidime?
Dar ne visai Europa, tačiau jau ir ne posovietinė erdvė Lietuva mums artimesnė ne tik atstumu, bet ir rusų kalba. Gatvėje, suprantama, ją žino ne visi, tačiau paslaugų sferoje čia viskas tvarkoje: malonios šypsenos, dėmesys kiekvienam klientui ir jokių šnibždesių už nugaros, girdi, tu iš Rusijos (pramanas, kuriuo mus mėgsta gąsdinti).
Netgi jaunesnė karta viešbučiuose ir restoranuose priversta išmokti bent „budinčias“ frazes rusų kalba, kad galėtų bendrauti su svečiais.
Niekas manęs neįtikins, kad paslaugos tėvynėje jau virto tuo, o už ką verta atiduoti didelius pinigus (dėl to neretai į Europą nuvažiuoti netgi pigiau).
Lietuvoje patyriau meilės istoriją. Su aukštu šviesiaplaukiu Mantu (tokių simpatiškų „eksponatų“ ten iš tiesų daug) susitikinėjau metus, tačiau mudu taip ir nenusprendėme, ką daryti su mūsų meile – perkelti į Baltijos šalį, ar į Maskvą.
Su Mantu pažinau partnerių santykius: kaip dalinti bendrą sąskaitą ir įsipareigojimus dėl buto, o nesidangsčiau apipelijusiu suvokimu, kad už viską moką vyras, bet tvarkytis, ruošti maistą ir visa kita – tai jau moters prerogatyva.
Apvažiavau didžiąją Lietuvos dalį: tai su vaikinu per romantiškus savaitgalius vykome į Kauną, tai į Palangą ar Klaipėdą, tai su bičiule ilsėjausi Druskininkuose. Beje, pastarajame mieste buvau jau triskart, skirtingais metų laikais, ir neatsisakyčiau pabuvoti ir vėl.
Kaip ten atsirasti
Kad patektumėte į Druskininkus, bet kuriuo atveju reikės pakliūti į Vilnių. „Utair“ arba „Aeroflot“ oro linijomis.
Tarp dviejų miestų – dvi valandos kelio, kurias galima įveikti automobiliu arba autobusu. Jei po skrydžio nesinori išsyk sėsti į autobusą, galima porą parų praleisti Vilniuje. Kaip sykis spėsi apeiti jo įžymybes. Apsistoti galima neseniai atsidariusiame viešbutyje „Pacai“. Net ir vietiniams jis – tikras pernai metų atradimas: koridoriuose išdygstantys akmens luitai ne stilizacija, o duoklė iki šių dienų išlikusiam pastatui. Dviems dvi naktys viešbutyje kainuoja 354 eurus.
Tuoj už posūkio – žydų kvartalas su išlikusiomis iškabomis ir šimtamečiais namukais, o paėjėjus 15 minučių – svarbiausioji Katedros aikštė, kurią aš dievinu už arklio, bandančio nustumti Gediminą į prarają, skulptūrą.
Renkantis barus ir kavines centre taip pat neturi kilti problemų. Mano pastarasis atradimas – restoranas „Ertlio namas“. Už 40 eurų atneša šešis nacionalinius patiekalus ir papasakoja, kaip jie atsirado ir kaip gaminami šiandien.
Ką veikti
Nuo „druskos“ – ir Druskininkų pavadinimas. XVI amžiuje druska atstojo šaldytuvą (kaip žinia, sūdyti produktai, kitaip nei švieži, laikosi kur kas ilgiau), vėliau sužinota ir apie kitas jos savybes.
Paaiškėjo, kad čia tekantis vanduo puikiai gydo sąnarius, skrandį, širdį, daugelį odos ligų.
Vietiniai juokauja: vanduo negydo tik nuo meilės. Pridėjus humoro – nuo venerinių ligų.
Beje, viena pirmųjų žvaigždžių, pamėgusių Druskininkus, buvo imperatorius Nikolajus I. XIX a. jis nutarė kaimelio vietoje pastatyti kurortą.
Naują statusą Druskininkai gavo, tačiau iš esmės liko kaimas. Čia viskas liko gana arti. Ypač jei įsikuriate viešbutyje „Europa Royale“ (vidutinė kaina čia apsistojus savaitei dviems — 367 eurai), kuri, beje, tapo pirmąja šių vietų kregžde.
Patogu tai, kad neišėjus iš viešbučio ilgais koridoriais įmanoma nueiti į „Druskininkų gydyklą“ (būtinai įsipilkite į plastikinį puodelį paragauti skirtingų skonių mineralinio vandens – tai nemokama), į SPA „Flores“ (visi papuošimai ir netgi kvapai iš Balio), vietos vandens parką (22 pirtys, 6 nusileidimo takai ir baras baseine – visa tai visai dienai kainuoja 31 eurą).
Prie pat vandens parko – lynų kelias. Funikulieriumi persikelk per Nemuną, pakeliui apžiūrėk didžiausią pasaulyje ženklą „Like“, o išlipęs kitoje pusėje surasi dengtą „Snow Arena“ (abonementas savaitei kainuoja 90 eurų) su sniego kalneliais – slidinėk čia slidėmis, snieglente ar pripučiamais ratais.
Kur pasigydyti
Dabar – apie gydyklų ir SPA centrų skirtumus. Į „Druskininkų gydyklą“ vykstama pataisyti sveikatos. Yra čia, suprantama, tokių procedūrų kaip masažai, mineralinės vonios, tačiau geriausia atvykti pasiruošus – turėti gydytojo siuntimą. Taip galėsite išbandyti ir kitokius džiaugsmus, pavyzdžiui, vertikalią vonią (tinka stuburui stiprinti) ir mineralinį baseiną (gerai imunitetui). Procedūrų kaina priklauso nuo to, kas jums skirta. Vidutiniškai už savaitės procedūrų kompleksą sumokėsite 70-80 eurų.
Kitas didelis gydyklų kompleksas – „Eglė“. Tai – sanatorija su keliais kompleksais, kurie skiriasi pagal siūlomo komforto lygį. Šios gydyklos stovi kiek toliau nuo Druskininkų centro. Parke greta rytais ir vakarais daroma mankšta, pačiuose korpusuose galima maitintis tris kartus per dieną bei lankyti terapeuto išrašytas procedūras. Dviems savaitė gydykloje su procedūromis tris kartus per dieną vidutiniškai kainuoja 720 eurų.
Atkreipkite dėmesį ir į neseniai pastatytą reabilitacijos centrą UPA. Iš pažiūros nedideliame viešbutyje yra baseinas, masažo ir diagnostikos kambariai. Įdomiausia – muzikos terapija: kino salė, kur sėdi išdribęs krėsle, klausai atpalaiduojančios muzikos, o ekrane stebi malonius vaizdus. Nakvynė su procedūromis vidutiniškai kainuoja 116 eurų.
Iki šiol minėjau gydyklas, o dar yra SPA centrai, tokie kaip „Flores“. Atsipalaiduok klausydamas malonios muzikos, pasidaryk manikiūrą ar pedikiūrą (13 ir 23 eurai), masažą (nuo 10 eurų). Ir nereikia jokių pažymų iš medikų.
Kur pavalgyti
Mano europietiškoji patirtis rodo: po 10 valandos vakaro išeiti į miestą nėra prasmės, gyvenimas praktiškai miršta. Tame pačiame pastate, kuriame įrengtas vandens parkas, veikia naktinis klubas, iš kurio girdėti elektroninės muzikos garsai. Įėjimas kainuoja 20 eurų. Jau geriau pamiegoti!
Tad vakarienės klausimus spręsk iki 10 valandos vakaro. Tiems, kurie pirmą sykį lankosi Lietuvoje, įdomi vietelė turėtų būti „Etno Dvaras“. Jis turi savo alaus bravorą ir siūlo paragauti nacionalinių patiekalų. Cepelinai – patiekalas ne silpnų nervų žmonėms: labai jau dideli ir rusiškas skrandis prie jų nepratęs. O štai kiaulės ausų, šaltibarščių, kugelio siūlau paskanauti. Už pirmą, antrą patiekalą ir gėrimą vidutiniškai sumokėsite 15 eurų.
Ko nereikėtų daryti
Kas kartą atvykusi į Lietuvą perprantu naują tiesą. Buvo atvejis, kai muitinės kontrolę perėjau gegužės 9 dieną. Nereikia taip daryti. Pas mus galbūt ir šventė, o Baltijos šalių draugams – galimybė nuodugniai jus apieškoti. Mano daugiametės vizos išgelbėjo nuo gėdos, o štai jei žmonės eilėje priešais neturėjo atspausdintų grįžimo bilietų ar viešbučio rezervacijos, juos iškratė.
Per pastarąją kelionę supratau, kad purvo vonios – ne visiems. Mat šiltoje purvo vonioje purvas tiesiogine prasme skandina širdį, sudarydamas jai dvigubą apkrovą.
Aš apsisprendžiau vis dėlto apsilankyti purvo vonioje, bet vos išbuvau 15 minučių: galva pradėjo suktis, teko įsitverti sienų.
Ir vis dėlto aš pasiruošusi atvykti į Druskininkus vėl. Tik ne gegužės 9-ąją ir ne purvo vonioms. Ir padarysiu tai vietoj keliavimo po Rusijos miestus. Ten dar pasivažinėsiu senatvėje.
