Kaimo mokyklai vadovauja ypatingas vyras – moka 20 kalbų: „Nuvažiuoji braškių skinti ir išmoksti“

Kai sienos atsivėrė, asmeninę laisvę veikti jis nukreipė į šalies istorijos klodus. Kaip įmanoma per gyvenimą tiek nuveikti? Ogi pirmiausia reikia miegoti po 4–5 valandas.

Mažai Krinčino kaimo Antano Vienažindžio pagrindinei mokyklai vadovauja unikalus vyras – pasaulio esperantininkų šachmatų lygos čempionas, tarptautinis ir nacionalinis didmeistris bei produktyviausias Lietuvoje istorinių šaltinių skelbėjas 58 metų Algimantas Kaminskas.

Be šių titulų, pedagogas dar yra nepranokstamas lingvistas, jis moka 20 kalbų, tarp jų ir kelias senovines.

Per 17 metų A.Kaminskas išleido 180 knygų, išskirtinių istorinių dokumentų, daugelis jų – enciklopedijų dydžio ir storio. Leidinius pedagogas pasirašinėja Krinčiaus slapyvardžiu.

Susitikti su A.Kaminsku važiuojame į mokyklą Pasvalio rajone.

Krinčinas – vietovė atoki, tad keliai užpustyti. Didžiausi kaimo pastatai – balta dvibokštė bažnyčia ir mokykla.

Mokyklos koridoriuose tylu, vyksta pamokos. Klegesys girdėti tik vieno korpuso gale, kur prieš porą metų buvo įkurtas darželis.

Visa mokykla renovuota, pastatas apšiltintas, įrengta moderni biblioteka, hole, specialiai sukomponuotame alpinariume, veša tropikų augalija. Pastebime, kad mažiausiai atnaujinta pastato dalis ten, kur administracijos patalpos, paliktos net senutėlės durys, tik naujai perdažytos.

Veriame direktoriaus A.Kaminsko kabineto duris.

Patalpėlė mažutė, mažiausia visoje mokykloje. Stovi stalas, knygų spinta, o į darbo vietą direktorius turi eiti šonu, kad pralįstų.

Ant darbastalio guli išardytas nešiojamasis kompiuteris, virš jo palinkęs ilgaplaukis barzdyla.

„Nekenčiu aš tų kompiuterių, bet turėjau išmokt, mokykla maža, kompiuterininkų etatų nėra. Prasidėjus kompiuterizacijai anglai atsiuntė labdarą, jungiam ir niekas neveikia. Teko krapštytis ir aiškintis, kas ten ne taip, nuo tada ir taisau, jei kas sugenda“, – aiškina vadovas.

Būtų nieko keisto, kad direktorius remontuoja inventorių, bet jis – ne tiksliųjų mokslų specialistas, o filologas. 15 metų vedė lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, po to sėdo direktoriaus kėdėn.

„Sovietiniais laikais buvau nepatikimas, plaukai ilgi, į komjaunimą nepriėmė, partinis statusas – pionierius, tokie negalėjo direktoriaut“, – linksmai aiškina jis.

Prie A.Kaminsko kalbėsenos manieros reikia priprasti – jis šneka taip, tarsi nieko nesakytų rimtai, kiekvienas sakinys skamba lyg pokštas.

„Mažas kabinetas? Aš juk tik pagalbininkas, jei kompiuterinė technika sugenda, einu gelbėt, jei su vaikais nesusitvarko – vėl man gelbėt“, – sako jis.

Kartu su darželinukais šiuo metu direktoriaus žinioje yra 90 vaikų ir 18 pedagogų.

„Čia nėra chuliganų, bendraujam kaip lygus su lygiu, vaikas, jei ir šiek tiek neklaužada, ne šiukšlė. Niekad nebaru, tiesiog šnekamės, aptariam reikalus. Bandau į protą apeliuot, paaiškint, kad užaugus bus kitaip. Kaime vaikai geri. Kai pažiūriu, kaip Pasvaly gimnazistai daužosi, tai čia auksas“, – vadovas apie saviškius kalba šiltai.

A.Kaminskui liūdna, kad pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodymus direktorius nebegali turėti pamokų. Reikėjo nemažai laiko, kad priprastų prie tokios situacijos.

„Oi, kaip blogai jaučiausi, kai iš manęs atėmė visas pamokas! Šalin nuo vaikų! Liko vien popierizmas. Nuo jo net stogas važiuoja. Koks aš mokytojas, jei vaikus matau tik per pertraukas?

Nueidavau pas dešimtokus, atsigaudavau. O dabar vien kontorinis darbas, popierių tvarkymo sistema viską užgožia. Valdžia man galvą nuplėš, kad skundžiuosi“, – A.Kaminskas pasišaipo iš savo liūdnų pasidejavimų.

Anot direktoriaus, dažnai net ir per pertraukas nėra laiko pabendrauti su mokiniais.

„Kai tik skambutis, man refleksas kaip Pavlovo šuniui, kad reikia lėkti rinkti kokių nors parašų“, – sako vadovas.

Lingvistiniu talentu A.Kaminskas girtis nenori. Esą koks iš jo poliglotas, jei daugelis išmoktų kalbų nenaudojamos, tos žinios po truputį pasimiršta.

„Itališkai, latviškai, lenkiškai, angliškai, olandiškai kartais dar tenka telefonu pasišnekėt, o kitos taip ir guli nejudinamos, nebent raštu ko prireikia“, – aiškina A.Kaminskas.

Visas 20 kalbų vyras išmoko savarankiškai.

Pirmą kartą į svetimą kalbą savarankiškai kibo dar mokyklos suole – į lotynų. Manė, kad tai pravers universitete.

„Lotynų, kurią iki tol mokėjau, universitete „nužudė“, taip nykiai ir neįdomiai dėstė“, – juokiasi barzdyla.

Rimtai mokytis svetimų kalbų A.Kaminskas pradėjo po studijų, atvažiavęs dirbti į Krinčino mokyklą, kurią ir pats buvo baigęs. Toje pačioje mokykloje mokytojavo ir jo mama.

Pedagogas primena, kad Krinčino mokyklai jau 408 metai, ji įsteigta 1611-aisiais, ilgus amžius buvo medinė.

„Nebuvo kas veikti, ištaisai 100 sąsiuvinių – ir laisvas“, – su humoru aiškina, kodėl paniro į kalbas.

O jei rimčiau, manė, kad prie mokytojo algos galės prisidurti vertimais.

Mokėsi kiekvieną laisvą minutę, net sėdėdamas autobuse. Geriausias laikas mokytis naktį, kai niekas netrukdo.

„O kai sovietijos neliko, atsidarė sienos, nuvažiuoji braškių skint į Švediją ir išmoksti“, – tarsi savu stiliumi juokauja pašnekovas.

„Žmonės nori, kad mokytojas, tai yra kitas žmogus, juos kalbų išmokytų, o juk turi pats išmokt. Užguli, skaitai ir išmoksti. Geriausias būdas – imti versti raštu įdomią knygą“, – sako A.Kaminskas.

Jo kalbų mokymosi metodika tokia: pirmiausia rimtai prisėda ir per kelias dienas išmoksta fonetiką, kad galėtų teisingai artikuliuoti. Paskui užgula gramatiką. O žodžiai į galvą sueina palaipsniui.

„Šachmatų žurnalus skaičiau visom socialistinio lagerio kalbom, prenumeravau tokius ir iš užsienio, tik ne visi pasiekdavo, gaudavau tik tuos, ką praleisdavo per saugumo filtrą“, – pasakoja A.Kaminskas.

Vėliau išmoktus kalbinius dalykus vyras įtvirtindavo susirašinėdamas su šachmatininkais iš viso pasaulio, raštu galėjo pasišnekėti jų kalba.

Prisimena, ispanai rašydavo laiškus „paklodes“, per kelis lapus pasakodavo apie savo gyvenimus.

A.Kaminskas moka rusų, lenkų, čekų, slovakų, ispanų, italų, anglų, vokiečių, danų, švedų, japonų, kinų, latvių, lotynų, prancūzų, esperanto, graikų, portugalų, kroatų, olandų kalbas. Taip pat išmokęs jau mirusias senąsias gudų bei rusėnų.

Vienu metu, kai nebuvo pedagogo, mokykloje jis dėstė prancūzų kalbą.

„Esperanto gera kalba, per vieną vakarą išmokau“, – sako jis ir prisipažįsta, kad dvi kalbos jam vis dėlto buvo neįkandamos.

Tai – suomių ir vengrų kalbos. Jos priklauso finougrų kalbų grupei, turi visai kitokią struktūrą.

„Kai ėmiau mokytis vengrų, ėmė dėtis keisti dalykai, įsiminiau tik kelis žodžius ir galvoje tarsi kažkas užsiblokavo“, – pasakoja pedagogas.

O štai japonų kalbą ir raštą jis perkando lengvai.

„Japonų kalba palyginti juokas, tik 1850 hieroglifų, o su kinų kalba jau blogiau, ten hieroglifų tūkstančiai. O gal aš ankstesniuose gyvenimuose buvau japonu, dėl to gerai ir sekėsi? O vengru tikrai nebuvau“, – kvatoja A.Kaminskas.

„Prenumeravau žurnalą „Naujoji socialistinė kinų poezija“, – vyras pasakoja, kur gaudavo paskaityti svetima kalba tuomet, kai nebuvo kompiuterių.

Sudėtinga būdavo gauti ir svetimų kalbų gramatikų, žodynų. Apie vertimus į lietuvių kalbą nė nesvajoti, naudodavosi žodynais iš rusų, lenkų kalbų, jei pavykdavo gauti, ir iš anglų, prancūzų ir vokiečių. Tos kalbos buvo pagrindu mokytis kitų kalbų.

„Autostopu važiavau į Vilnių, knygyne nusipirkau 4 tomus kinų kalbos žodynų, sveriančius po 4 kilogramus, viską ant kupros ir vėl autostopu namo“, – A.Kaminskas pasakoja, kad buvo ir taip.

Vienu metu A.Kaminskas susirašinėjo su šachmatininku šveicaru studentu, jis irgi mokėjo daug kalbų. Vyrai raštu bendravo įvairių kalbų kratiniu.

„Aš, gyvenantis gūdžiame kaime, kalbų mokėjimu jį aplenkiau, šveicaras nemokėjo japonų ir kinų hieroglifų“, – juokiasi krinčinietis.

Kalbą apie šachmatus A.Kaminskas pradeda su humoru.

„Buvo toks kvailumas gyvenime užėjęs, parašiau net memuarus apie manąją šachmatiką“, – porina jis.

Tokia knyga iš tiesų yra. „Vienas prieš visą pasaulį“. Apie 25 korespondencinius šachmatų metus. Mat A.Kaminskas šachmatais žaidė daugiau neakivaizdžiai nei gyvai, susirašinėdamas. Išsiunčia laišką su ėjimu ir laukia atsakymo.

Vienu metu krinčinietis susirašinėjo su šimtais šachmatininkų iš 60-ies šalių, raštu šnekėjosi 18-ka kalbų. Beveik neišeidamas iš savo kambario jis bendravo su žurnalistais, humanitarais, rašytojais, muzikantais, dailininkais, gatvių šlavėjais, garsių organizacijų prezidentais, programuotojais, leidėjais, milijonieriais, senelių prieglaudos gyventojais – tais, kurie žaidė šachmatais.

Ar neprailgdavo laukti laiško su kitu ėjimu?

„Vienu metu žaidžiau daugiau nei su šimtu partnerių, tai neatrodė, kad laiškai ilgai eina“, – sako čempionas.

Būdavo, turnyras užtrukdavo metus ar net pusantrų.

Niekas netikėjo, kad A.Kaminskas žaidžia be trenerio ir jokio padėjėjo.

„Esi vienas, tik figūrėlės ir stalas. Tai vidinė laisvė. Niekas netrukdo daryti tai, ką nori, – bendrauti su pasauliu, praktikuotis mokantis kalbų“, – paaiškina, ką reiškė tie šachmatų metai.

Vyras šachmatais susižavėjo paauglystėje, gerai sekėsi, važinėjo į turnyrus.

Po studijų atėjęs dirbti į mokyklą, gyvą žaidimą pakeitė rašytiniu. Su šachmatų pagalba tobulino ir kalbų mokėjimą.

„Žaidžiau iki 2000-ųjų ir vienu smūgiu viską mečiau. Kaip alkoholikai kad meta gerti. Matyt, buvo riba, atėjo laikas užaugti. Kiekgi gali žaist? Savo tikslo pasiekiau, išsikapsčiau iki pasaulio čempionato pusfinalio, dukart tapau Lietuvos čempionu, pasaulio esperantininkų šachmatų lygos čempionu, to iš tautiečių niekas nebuvo pasiekęs, Šveicarija patvirtino tarptautinio meistro vardą. Dar pasikeitė pareigos, pradėjau direktoriauti, dieną naktį privalai galvoti apie mokyklą. O kol paprastas mokytojas, naktį gali galvot apie šachmatus“, – pasakoja A.Kaminskas.

Šachmatinį susirašinėjimą pedagogas nutraukė ir dėl labai proziškos priežasties – smarkiai pabrango pašto išlaidos. Tris vaikus auginusiai pedagogų šeimai tokia finansinė našta, kai reikia išsiųsti šimtus laiškų, nebūtų pakeliama.

Kam siųsti laiškus, dabar juk galima žaisti internetu?

„Interneto namie neturiu, o mokykloje nėra laiko“, – pedagogas neslepia, kad gyvena kukliai.

Šeimoje dirba tik jis vienas, du vaikai dar studentai, jiems privalu padėti, tad tenka labai skaičiuoti.

Dar primena, kad ir valgo tik kartą per parą. Tiesa, pusryčiams, kurie jam būna apie 17-tą valandą, išgeria puodelį kavos su 5 šaukšteliais cukraus.

„Mokytojai sako, kad su tokia mityba jau seniai turėjau grabe gulėt, o tebesu gyvas“, – šypteli jis ir pasakoja anekdotinę situaciją, kai paskutinį kartą lankėsi pas gydytoją, mat persidirbęs ir dėl miego stokos buvo nualpęs.

Dažniausiai pedagogas miega 4 valandas, o kartais – netgi 5-ias.

„Apie 24-ą valandą pavalgau, iki 2-os nakties padirbu, o 7-ą jau reikia keltis“, – pasakoja apie dienotvarkę.

Taigi nuėjus tikrintis sveikatos medikas iš karto rekomendavo mesti svorį, mažiau valgyti. Pacientas jo paklausė: „Kaip? Tai valgyti kas antrą dieną?“

„Kai išsiaiškino, kad valgau kartą per parą, liepė valgyt triskart. Po to nelogiško patarimo ir nebevaikštau pas daktarus“, – juokiasi pašnekovas.

„Kai mečiau šachmatus, nebuvo kas veikt, pradėjau gilintis į istoriją, rengti šaltinių publikacijas“, – A.Kaminskas aiškina apie dar vieną užsiėmimą, reikalaujantį didžiulės kantrybės ir kalbinių sugebėjimų.

Akademiniuose sluoksniuose A.Kaminskas įvardijamas vienu produktyviausių istorinių šaltinių skelbėjų. Tai reiškia, jog krinčinietis ima kelių šimtų metų senumo bažnytines knygas ar kitus istorinius rankraščius ir juos iššifruoja taip, kad galėtų perskaityti bet kuris mokslininkas.

„Olandų profesorius stebėjosi, jis neperskaitė olandiško XVII amžiaus teksto, o tas kaimo Jurgis perskaitė!“ – neseną pokalbį telefonu su olandu mokslininku prisimena vyras.

Jis rodo naujai išleistą enciklopedijos storio 1697–1794 metais verstą Pasvalio bažnyčios krikšto metrikų knygos ketvirtą tomą. Ji buvo rašyta lenkų ir lotynų kalbomis. Pasak pašnekovo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų dokumentai paprastai yra rašyti lotynų, senąja lenkų, gudų, senąja rusų kalbomis.

Kitas A.Kaminsko darbas – iššifruotas Upytės valsčiaus rankraštis.

„Buvo du šimtai lapų sumesta į krūvą, jais mokslininkai naudojosi ir rašė nesąmones, man tai nusibodo, pateikiau normalia kalba, tai vienas iš vertingesnių šaltinių“, – aiškina jis.

Naujausias A.Kaminsko darbas – 2018 metais išleista XIX amžiaus Pasvalio bažnyčios mirties metrikų knyga, apimanti 1819–1827 metus.

A.Kaminskas iššifravo ir išleido vieną unikaliausių istorijos dokumentų – 1551 metų Pasvalio malūno pajamų registrą. Pats supranta, kad nieko panašaus mūsų šalyje nerasi.

Storųjų leidinių tiražai maži – vos 100 egzempliorių.

„Kiekviena knyga yra rankų darbo, jas pasigaminu kopijavimo aparatu, spaustuvė uždeda tik viršelį. Viskam reikia lėšų, paremia geri žmonės. Kai turėjau pinigų, knygas spausdindavau iš savo algos, kitaip sakant, apvogdavau šeimą“, – kalba A.Kaminskas.

Tinkamai sutvarkyti istorinių šaltinių leidiniai tarp mokslininkų yra labai paklausūs, jiems nebereikia gaišti laiko archyvuose ir vargti prie neįskaitomų, dažnai nesuprantamų tekstų. A.Kaminsko iššifruotuose ir perleistuose šaltiniuose viskas aišku.