Taigi, kas šiandieną vertinama? Apie tai žurnale „Der Spiegel“ rašo Martinas Hechtas. Straipsnis pavadintas „Kodėl būti svarbiam darosi dar svarbiau“ („Warum wichtig sein immer wichtiger wird“).
Kolegų ir draugų, kuriems reikalų per akis iki pat kitų metų ir kurie savo įtemptame nesibaigiančių darbų grafike gali paskirti tau tik „langelį“, daugiausia 15 minučių, turi beveik kiekvienas žmogus. Tačiau toks profesinis stresas neretai būna visiškai nepanašus į tiesą.
„Vienas amerikiečių tyrimas parodė: šiandieną kaip niekada prestižinė yra ne veikla, kitaip tariant, verslas ir profesija, bet užimtumas. Demonstratyvus užimtumas – naujas mūsų dienų statuso simbolis. Parodomasis laisvo laiko trūkumas pakelia tavo statusą iki aukščiausio laipsnio“, – pastebi straipsnio autorius.
Šis tyrimas panašus į tą, kurį 2015 metais atliko Bostono universitetas. „Mokslininkė nustatė, kad beveik trečdalis visų apklaustų didelės tarptautinės konsultacinės kompanijos darbuotojų apsimetinėjo esą darboholikai vien tik savo prestižui pakelti, o iš tikrųjų darbo dieną praleisdavo gana atsipalaidavę“, – teigiama straipsnyje. Amžinai laiko neturintys žmonės visų pirma siuntinėja visiems kitiems žinutes apie savo statusą ir mėgina tokiu būdu įtvirtinti aukštesnę savo padėtį hierarchijoje.
„Įžymybės arba tie, kas save tokiais laiko, jau seniai perprato šį triuką, – tęsia savo pasakojimą M. Hechtas. – Kada, pavyzdžiui, prieš Naujuosius metus reporteriai jų klausia, ko jie palinkėtų sau kitais metais, tie su malonumu atsako, kad norėtų turėti „daugiau laiko sau ir savo šeimai“. Marios laisvo laiko tapo gėdos dėme, absoliutaus nevykėlio požymiu“.
„Anksčiau viskas atrodė kitaip, – pastebi M.Hechtas. – Iki pat ankstyvųjų Naujųjų laikų dykūnai vis dar buvo šis tas. Jeigu tu galėjai gyventi nedirbdamas, tai didino tavo prestižą.Turėti daug laisvo laiko ir demonstruoti tai kitiems – taip buvo galima padidinti savo autoritetą iki pat XX amžiaus. Ne veltui amerikiečių ekonomisto, sociologo ir vieno iš statuso simbolių tyrinėjimo pradininkų Thorsteino Vebleno 1899 metais išleista knyga vadinasi „Dykinėtojų klasės teorija: institucijų ekonominis tyrinėjimas“ („The Theory of the Leisure Class: An Economic Study of Institutions“).
O šiandien viskas atvirkščiai, teigia straipsnio autorius. Apie naują tendenciją kalba ir didėjantis aptarnaujančio personalo – valytojų, globėjų, auklių – skaičiaus, nes jų dėka mes atrodome tokie užimti, kad visam tam stresui nuimti reikia ištisos pagalbininkų armijos.
Ir vis dėlto, materialinės gėrybės kaip statuso simbolis nenugrimzdo į praeitį. „Štai kad ir sportinių automobilių koncernas „Porsche AG“ – ši kompanija dar niekada nėra pardavusi tiek automobilių, kiek šiandieną. Vien tik 2018 metais parduota 50 proc. daugiau mašinų nei prieš penkerius metus“, – teigia leidinys.
Greta sportinių automobilių, kurie laikomi statuso klasika, kaip ant mielių kyla ir visureigių segmentas. „Jei 2013 metais Vokietijoje buvo užregistruota tik 250 tūkst. tokių automobilių, tai 2018 metais jų jau buvo 630 tūkstančių.
Rinkodaros kompanijos „Puls“ duomenimis, statusas, kurį suteikia visureigis, yra svarbus beveik trečdaliui visų jaunesnių nei 30 metų vairuotojų. M.Hechtas pastebi, kad reikia įvertinti ir tą faktą, kad automobilio pirkimo motyvai dažnai nutylimi, todėl faktiniai duomenys gali būti daug didesni.
Pasak psichologo Bernhardo Schlago iš Drezdeno technikos universiteto, visureigis yra ypatingas statuso simbolis, nes jis atitinka pagrindinį kriterijų – juk didžiulio aukščiausios klasės automobilio negali nepastebėti.
„Statuso simboliai yra seni kaip pasaulis, nepaisant to, kad jie nuolat keičiasi, kartais kardinaliai, – tęsia savo samprotavimus M.Hechtas. – Mes visi su pavydu lyginame save su kitais, visi siekiame socialinio pripažinimo. O autoritetą ir įtaką įgyja tie, kuriems priklauso valdžia. Bet valdžią kapitalistinėje visuomenėje turi tas, kad turi daug turto. Norint būti pripažintam, turtas turi būti matomas. Kaip pažymi Th.Veblenas, svarbus yra vadinamasis prestižinis vartojimas, tai yra, demonstratyvus vartojimas siekiant pakelti savo statusą“.
„Tačiau materialieji statuso simboliai vaidina svarbų vaidmenį kaip tik tiems, kas jų neturi – konstatuoja „Der Spiegel“. – 2017 metais Londono universiteto koledžo atliktas tyrimas parodė, kad šiandien už aukštą žmogaus statusą parodančias perkamas prekes ir paslaugas dideles pinigų sumas išleidžia ekstravertinio tipo žmonės (ekstravertas – asmenybės tipas, kurio dėmesys nukreiptas į išorę ir kitus žmones. – Red.), kurių pajamos mažos.
Būtent tie, kurie nėra labai turtingi, skiria ypač didelę savo pajamų dalį tam, kad galėtų sudaryti įspūdį, jog yra turtingi“.
Tuo tarpu „tradiciniams“ turtuoliams tokie klasikiniai simboliai kaip drabužiai, automobiliai, nekilnojamasis turtas praranda savo skiriamosios ypatybės funkciją. Aukštuomenės atstovai jau seniai yra priversti ieškoti sau kažko naujo. Amerikiečių politologė Elizabeth Currid-Halkett pastebi, kad šiandien į atviro materializmo vietą socialinės hierarchijos struktūroje atsistoja pasirenkamas tam tikras gyvenimo būdas: kultūrinis vartojimas, lavinimasis ir gyvenimas vadovaujantis tam tikru savo supratimu apie vertybes. Tačiau ir tokios savo statuso demonstravimo formos turi būti matomos.
„Jei niekas nesupras, kad aš ginu Brazilijos atogrąžų miškus ar aukoju dideles sumas labdarai, tai ir aš niekam nebūsiu įdomus“, – pažymi M.Hechtas.
„Mūsų laikmečiui būdinga sparčiai besikeičianti materialiųjų ir nematerialiųjų statuso užsitikrinimo strategijų derinys. Ką tai reiškia klimatui visuomenėje? Tas, kas neturi nieko ar turi mažai pinigų, gali bent jau atitinkamai elgtis: pigios brangaus laikrodžio imitacijos juk gali niekas ir nepastebėti, o „Porsche“ galima išsinuomoti. Tuo tarpu su nematerialiaisiais simboliais sunkiau – čia kultūrinis ir socialinis kapitalas yra svarbesnis už finansinį. Be to, reikia turėti aktoriaus talentą ir atitinkamai elgtis“, – teigia autorius.
„Mes gyvename visuomenėje, kuri skatina pavydų vieno lyginimą su kitu. Mūsų poreikis būti pripažintam išaugo tiek, kad aukštą statusą patvirtinantis elgesys skverbiasi į vis daugiau mūsų gyvenimo sričių ir situacijų – ir vis labiau nusako, kas mes esame ir kuo mes norime būti“, – reziumuoja žurnalistas M.Hechtas žurnale „Der Spiegel“.
Parengė Leonas Grybauskas
