„Gimus sūnui svajojau apie normalų darbą nuo 8 iki 17 valandos“, – sakė 27 metų J.Stacevičienė. Bet tokiam jos norui nebuvo lemta išsipildyti, o ir gerai pažįstantys aplinkiniai tik šypsojosi – žinojo, kad ilgai ji tokios ramybės neištvertų.
Per Justinos motinystės atostogas užvėrė duris ir šeimos centras, kuriame ji, socialinė pedagogė, dirbo. Tad teko pasukti galvą, ko imsis ūgtelėjus sūnui Dominykui.
Ėmėsi plunksnos
Kaip juokavo panevėžietė, posūkį nulėmė sapne ją aplankiusi juoda varna. Paukštis sapne kažką sakė, bet Justina nesuprato ką.
Tačiau J.Stacevičienė to nepamiršo ir ilgainiui pradėjo rašyti interneto dienoraštį Mamos Varnos vardu.
„Ten dalijuosi savo nerimu, kas bus, kai vaikas pradės eiti į darželį, ar pasvarstymais, kodėl sūnus visai nepanašus į mane.
Maniau, jis bus kaip aš, – veršis į sceną nuo mažumės, visiems diriguos, bus optimistas. O jam geriausia namie, jokio viešumo, jam nejauku tarp svetimų“, – pasakojo Justina.
Tinklaraštyje ji ėmėsi motyvacijos pamokų – ragino jaunas motinas skirti laiko sau, daryti tai, ko norisi.
„Kol galiausiai supratau, kad kitas motyvuoju, o pati nieko nedarau. Pradėjau galvoti, o ką darysiu vėliau? Eisiu į Darbo biržą? Juk įmonė, kurioje dirbau, man laukiantis buvo uždaryta“, – tuomet užplūdusiu nerimu dalijosi moteris.
Panirusią į išgyvenimus J.Stacevičienę aplankė antrasis sapnas, po kurio ji ėmėsi kurti glaustinukes ir palaidines.
Lėmė atsitiktinė pažintis
„Sapne išvydau piešinį – mamos širdį ir iš jos besiskleidžiančius gėlių žiedus. Pradėjau ieškoti, kas man tai galėtų nupiešti.
Verčiausi per galvą, bet niekaip neradau.
Vieną dieną ėjau į renginį sunkiai nešdama jam reikalingas dekoracijas. Prie manęs priėjo vyras ir palaikė atidarytas duris. Paaiškėjo, kad jis dirba greta esančiame tatuiruočių salone“, – pasakojo J.Stacevičienė.
Tada jai ir šovė į galvą mintis, kad susapnuotą vaizdinį perkelti ant popieriaus galėtų būtent tatuiruočių meistras.
Justinos sutiktas meistras parekomendavo savo kolegę Inetą Kudriašovą.
Ši jauna, tada vos tik bendrojo ugdymo mokyklą baigusi mergina ir nupiešė Justinos sapną.
„Tada dar nežinojau, kad tai bus glaustinukės ir palaidinės. Bet aiškiai norėjau ko nors tokio, kas įprasmintų motinystę, žindymą, kad tas piešinys būtų lyg tatuiruotė visam gyvenimui. Tai ir padiktavo mintį, kad piešinį reikėtų perkelti ant kūno spalvos drabužio“, – savo užmojus, įgavusius „Just Do“ pavadinimą, atskleidė panevėžietė.
Paukštis – taikos simbolis
Žinią apie „Just Do“ drabužius Justina skleidė socialiniuose tinkluose, per pažįstamus. Pamažu gausėjo pirkėjų gretos – moteris traukė originalus drabužis iš viskozės su piešiniu, šilkografijos būdu atspaustu ant krūtinės.
Bet J.Stacevičienė dažnai girdėjo klausimų, kodėl ji negaminanti glaustinukių ir palaidinių, tarkim, rožinės ar juodos spalvos.
„Šios spalvos neperteiktų pagrindinės mano idėjos – motinos širdies, ištatuiruotos ant kūno“, – paaiškindavo joms Justina.
Tiesa, ilgainiui ji kiek pasidavė ir pagamino juodų glaustinukų ir palaidinių. Bet ant jų šilkografai spaudė ne širdį, o paukščio piešinį.
„Man buvo svarbu, kad tai taip pat turėtų mintį. Juodų drabužių pagaminome prieš Kalėdas. Tada man buvo itin svarbu perteikti taikos ir gerumo idėją, o jas ir neša paukštis. Tada daug kam linkėjau pamiršti pykčius“, – pasakojo J.Stacevičienė.
Parūpo ir praktiškesni dalykai
Glaustinukes ir palaidines noriai perka lietuviai emigrantai.
Justina jau turi ir trečio drabužio idėjos apmatus. Tai būsianti platėjanti, besiplaikstanti ilga suknelė, taip pat iš viskozės.
Ji laukia, kol ją vėl aplankys sapnas, kuriame varna pakuždės piešinio suknelėms idėją?
„Ne, dabar rūpi kur kas praktiškesni dalykai, – šypsojosi J.Stacevičienė. – Šilkografija reiškia dideles išlaidas. Iš pradžių darėme klaidų, jas taisėme, o tai – prarasti pinigai. Dabar galvoju, kaip pasielgti, kad mano suknelių įsigytų kuo daugiau žmonių.
Aš užsidegu, sprogstu lyg fontanas, o reikia juk ir apie pinigus galvoti. Ir vyras ragina nepaleisti savo idėjos ir dirbti toliau, bet primena, kad verslas turi taisykles“, – svarstė jaunoji verslininkė, karininko žmona.
Svajoja įkurti darželį
Iš Visagino kilusi J.Stacevičienė Utenos kolegijoje baigė socialinę pedagogiką ir ne vienus metus dirbo su vaikais – ir dienos centre, ir organizuodama jiems šventes.
Jai tai labai patiko, nors, neslėpė, tai ir vargina.
„Mano mama – pedagogė, pamenu, kaip ji po darbo grįždavo tokia pavargusi, kad sunkiai burną praverdavo. Ir aš dirbdama su vaikais pavargdavau“, – neslėpė Justina.
Trumpam ji buvo palikusi tokį darbą, tačiau greitai suprato, kad tai kur kas arčiau širdies, nei plušėti kontoroje.
Keturis mėnesius Justina dirbo odontologijos klinikos administracijoje ir neslepia – buvo be proto nuobodu.
„Aš pavargdavau nuo to ir buvau nelaiminga. Nors iš pradžių visiems aiškinau, kad tai – svajonių darbas.
O aplinkiniai žiūrėdavo į mane kikendami, jog tai ne man. Jie buvo teisūs“, – sakė J.Stacevičienė.
Dabar ji svajoja apie savo vaikų darželį arba žaidimų kambarį. Tam reikėtų įsikurti nuosavame name su dideliu kiemu, šypsosi Justina.
„Jeigu rasčiau gerą komandą, norėčiau trikalbio arba keturkalbio darželio. Jame kiekvieną dieną būtų kalbama vis kita užsienio kalba“, – apie savo idėją pasakojo J.Stacevičienė.
Nori suburti panevėžiečius
Jauna moteris užsimojusi ir tvirtinti panevėžiečių ryšius, tarkim, plėtoti erdvę, kurioje daug kas galėtų susitikti, pabendrauti, išgerti kavos.
„Norėčiau, kad čia žmonės bendrautų ir šypsotųsi kaip Ispanijoje“, – savo užmojį atskleidė J.Stacevičienė.
Ji nori ir suburti Panevėžio moteris – pavasarį rengs konferenciją, į kurią sukvietė vaikus auginančias, motinystės rūpesčius su verslu derinančias garsias moteris. J.Stacevičienė tikisi, kad jos atvirai papasakos apie tai, apie ką dažna nedrįsta pasakyti garsiai.
„Motinystės patirtis atskleidė, kad dažnai moterys nėštumo ir vaiko auginimo periodu užsisklendžia ir tyli. Man pačiai buvo svarbu suprasti, kad tie dveji metai nėra išbraukti iš gyvenimo, kad tuomet gali ir turi galvoti, kas išties tau tinka ir patinka.
Juk jei esi versli moteris, nereiškia, kad negali tapusi motina įgyvendinti savo idėjų“, – pasakojo J.Stacevičienė.
