Kartu su broliu Augustinu jie įkūrė įmonę, karinei pramonei kuriančią lazerius ir aukštąsias technologijas. Jų produktai konkuruoja pasaulinėje rinkoje ir yra naudojami daugelyje NATO šalių. Broliai mokslininkai įsitikinę, kad jų kuriamos technologijos ateityje sukels revoliuciją ir neatpažįstamai pakeis pasaulį.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir brolių Vizbarų pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jūsų sukurta įmonė „Brolis semiconductors“ specializuojasi tokiose srityse kaip nanotechnologijos, ilgabangių puslaidininkių lazerių kūrimas ir gamyba. Veikla, susijusi su puslaidininkių technologijomis. Jūs esate fizikai, baigę mokslus ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Vokietijoje. Galėjote pasilikti ten, būti emigrantais, kaip dalis išsilavinusių žmonių, ieškančių pasaulyje savo vietos ir didesnių galimybių. Bet jūs grįžote į Lietuvą ir viską darote Lietuvoje. Kodėl?
– (A.Vizbaras) Visų pirma, kai išvykome į užsienį – magistro studijų į Švediją, tuo metu mes turėjome labai aiškia misiją – siekti žinių iš geriausių. Bet mes niekada nevykome į užsienį su mintimi, kad ten gyvensime. Mus taip auklėjo ir mums Lietuvoje buvo gana gerai, mes vertiname tai, ką turime. Kai tų žinių įgijome, visą laiką galvojome, kaip būtų gerai tą kompetenciją pritaikyti savo šalyje.
– (K.Vizbaras) Kadangi nusprendėme imtis komercijos ir tuometė mūsų pradinė idėja buvo gaminti įvairius komponentus, lazerius, tai reikalavo labai brangios gamybos infrastruktūros. Mums neužteko susirinkti 100 tūkst. eurų ir pradėti. 2011 m. minimali pradžia buvo 3 mln. litų kaip pradinis kapitalas. Mums reikėjo nusipirkti tam tikrą kritinę infrastruktūrą, be kurios tiesiog negalėjome pradėti. Tai buvo arba tiek, arba nė kiek. Ta visa technologinė specifika yra gerokai atbaidanti daugumą investuotojų. Buvo ir krizė „dot-com bubble“ 2000 m., kuri išgąsdino daug investuotojų, tad retai kas pasaulyje investuoja į tokias brangias technologijas, ypač puslaidininkių, nes tai nėra greita grąža, laikotarpiai ilgi.
O Lietuvoje tuo metu nuo 2010 m. kūrėsi nauji finansiniai įrankiai, su Europos investicinio fondo JEREMIE iniciatyva pradėjo rastis rizikos kapitalo fondai. Iki 2010 m. Lietuvoje buvo klasikiniai bankai, kurie tokio verslo nefinansavo ir šiandien nefinansuoja, ir treninginiai verslininkai. Viskas – nėra daugiau iš ko skolintis, jeigu nori verslą pradėti. 2010 m. pagal JEREMIE iniciatyvą atsirado keli rizikos kapitalo fondai, kurių viena iš užduočių ir buvo investuoti į rizikingą verslą.
– Jūsų verslas buvo rizikingas?
– (K.Vizbaras) Jis ir lieka rizikingas. Visi aukštųjų technologijų verslai turi didelį rizikos laipsnį.
– (A.Vizbaras) Mums buvo 27 metai, kai mes tai pradėjome daryti. Aš nebijau to pasakyti, kad tuo metu labai daug ko nežinojome. Ir vienas iš mūsų sėkmės faktorių ir buvo tai, kad mes nežinojome. Daug lengviau buvo rizikuoti. Jau dabar, kai tiek pereita, viską daugiau ar mažiau supranti, taip pat supranti, kiek buvo rizikos tame žingsnyje. Klausimas, ar tai žinodamas būtum ryžęsis tą žingsnį žengti. Tuo metu mes tiesiog ėjome, žengėme. „Padarysim“, – sakėm. Lietuvoje tuo metu buvo gerai tai, kad buvo pinigų. Atsiradome tinkamu momentu tinkamoje vietoje ir buvo labai maža konkurencija prie tų pinigų.
– Dabar įmonėje pas jus dirba lietuviai?
– (K.Vizbaras) Bendroje įmonių grupėje – ne tik, bet Lietuvoje dirba lietuviai.
– Jūs gaminate lazerius karinei pramonei, dirbate su NATO, įvairiausiomis šalimis. Taip pat išradinėjate medicinai skirtus jutiklius, su kuriais imant kraują nereikia invazijos. Šiems dalykams reikia mokslininkų, labai talentingų žmonių. Susirenkate juos Lietuvoje?
– (A.Vizbaras) Mes patys ne pirštu daryti esame. Kita vertus, turime protingų žmonių. Aš labai didžiuojuosi komanda, kurią turime Lietuvoje. Ir ne tik Lietuvoje. Turime Belgijoje 2 mokslo daktarus, kurie yra savo srities profesionalai ir pasaulinio lygio inžinieriai. Lietuvoje – lygiai taip pat. Turime komandą, kuri tuo metu, kai pradėjo dirbti, buvo dar bakalauro studentai, žali, visiški mokinukai, o šiandien tai yra pasaulinio lygio inžinieriai, sugebantys sukurti produktus, kurie konkuruoja pasaulinėje rinkoje.
– (K.Vizbaras) Reikėtų atsikratyti nevisavertiškumo komplekso, kad Lietuvoje nėra protingų žmonių. Lietuvoje, kaip ir visose kitose pasaulio valstybėse, yra protingų žmonių – lygiai tokių pat protingų. Galbūt jie tik ne visada nugludinti iki galo.
– Arba neįvertinti iki galo.
– (K.Vizbaras) Tikrai ne šventieji puodus lipdo. Visur yra žmonių statistinis pasiskirstymas – negudrių, gudrių, per vidurį. Visur galima rasti talentų, įskaitant ir Lietuvą. Mūsų įmonės ir visų kitų sėkmingai veikiančių – tiek šviesos technologijų, tiek biotechnologijų – įmonių pavyzdys Lietuvoje tai rodo. Sugebame absoliučiai konkuruoti pasauliniu mastu, diktuoti madas tam tikrose srityse.
– Atlyginimas turbūt irgi ne paskutinėje vietoje? Jeigu norite pritraukti šviesiausius protus ir juos išlaikyti, juos reikia ir finansiškai motyvuoti?
– (K.Vizbaras) Vienareikšmiškai. Visos aukštųjų technologijų įmonės Lietuvoje moka didelius atlyginimus, kurie yra tikrai tokie patys arba labai panašūs į tuos, kuriuos galima gauti už atitinkamas pareigas Vakarų šalyse. Visą laiką reikia įsivertinti ir gyvenimo kokybę, nes už tą patį 1000 eurų Vilniuje gali nusipirkti dvigubai daugiau negu Miunchene ar Londone. Taip, ta darbo jėga nėra pigi, bet ji ir neturi būti pigi.
– Jei neklystu, jūsų įmonėje vidutinis atlyginimas – daugiau kaip 4 tūkst. eurų.
– (A.Vizbaras) Aš nežinau, reikėtų pasižiūrėti, bet apie 3 tūkst. eurų su kapeikomis. Čia yra su mokesčiais. Bet kuriuo atveju, manau, tai yra konkurencinga alga. Labai panašios algos Vokietijoje, Belgijoje.
– Ar mūsų švietimo sistema yra pakankamai sutvarkyta, kad paruoštų žmones tokiems darbams kaip jūsų įmonėje?
– (A.Vizbaras) Šiandien, manau, ne. Tai, ką matau Lietuvoje, – kad pas mus švietimo reforma niekada ir neįgyvendinta. Aišku, apie mokyklas man sunkiau kalbėti, nes tai nuo manęs nutolę. Bet kalbant apie aukštąjį mokslą, universitetus, institutus – aišku, dabar daroma institutų reforma, nes tai reikia daryti, šiandien turime labai daug universitetų, labai netolygų rezultatų, mokslinių grupių kokybės pasiskirstymą. Turime labai gerų tikrai pasaulinio lygio pavyzdžių – Virginijų Šikšnį, kelis lazerininkus, bet turime ir labai prastų. Sergame tiesiog mažos valstybės liga, kai turime per daug, vieni kitus per gerai pažįsta ir dėl to atsiranda palaikymas, nėra realios konkurencijos ir realios atrankos. Kartais būna, kad draugas padeda draugui vien dėl to, kad jis draugas, o ne dėl to, kad jo rezultatai būtų geri.
– (K.Vizbaras) Viena vertus, skundžiamasi, kad protai pabėga iš Lietuvos, kita vertus, visiškai neaišku, o kas turėtų juos čia laikyti. Manau, kad bakalauro studijos yra kaip bazinės žinios, yra visiškai geras pagrindas, kuris Lietuvoje suteikiamas, o kas toliau, nėra iki galo aišku.
– Galbūt jauni žmonės yra per daug ambicingi, turintys per didelius lūkesčius ir baigę universitetus iš karto nori labai didelių atlyginimų ir labai gerų pareigų?
– (A.Vizbaras) Aš manau, kad čia, Lietuvoje, kartais lūkesčiai yra nepamatuoti, bet gyvenimas viską sustato į savo vietas. Taip yra todėl, kad Lietuva yra jauna valstybė ir pas mus darbo santykiai nėra nusistovėję. Belgijoje darbuotojai, kurie ateina pas mus į darbo pokalbį, kurie jau dabar dirba, labai aiškiai sugeba įvardyti, kiek jie už tą poziciją tikisi gauti. Jie sako, kad ta pozicija tiek ir tiek kainuoja, o man įdomu pas jus būtų dirbti. Kai jo klausi, kiek įsivaizduoji, kiek norėtum už tą darbą gauti, tai jis sako: aš norėčiau gauti ne mažiau negu tiek, nes už tiek galėčiau dirbti kitame darbe, bet pas jus man įdomiau.
Ten per daug ilgesnį laikotarpį, nes tos valstybės istorija kitokia, jie neturėjo nei Sovietų Sąjungos, nei nieko panašaus, jau yra nusistovėję. Tai padeda ir darbdaviams, ir darbuotojams, nes nebėra nepamatuotų lūkesčių, daug lengviau abiem pusėms sulygti.
– (K.Vizbaras) Bet čia nėra valstybės ar tautos problema. Čia yra jaunų žmonių problema, visame pasaulyje visi tuo pačiu skundžiasi ir serga. Tiek savęs, tiek aplinkos vertinimas ateina iš to, kokį tu suvokimą turi, kokį gavai iš savo tėvų, aplinkos. Kiek man teko pačiam susidurti, protingi žmonės paprastai realistiškai save vertina. O būna ir tokių, kurie teškia tokį pasiūlymą, kad tu supranti: žmogus truputį ne šiame pasaulyje. Bet gyvenimas išlygina.
– Kai pradėjote kurti lazerius karo pramonei, bandėte šią idėją pasiūlyti ir mūsų valstybinėms institucijoms, Krašto apsaugos ministerijai.
– (K.Vizbaras) 2012 m. įsikūrėme: platforminė technologija, lazerio komponentas, tinkamas ir gynybai... 2014 m., praėjus metams po mūsų aktyvios veiklos, prasidėjo karas Ukrainoje. Mes į tai patys sureagavome asmeniškai ir nusprendėme, kad pas savo įmonėje ne tik galime, bet ir turime pradėti gaminti ir kurti gynybai tinkamus priedėlius, kurie galėtų būti naudingi karo atveju ir Lietuvai, Lietuvos kariuomenei. Bet visas šitas apsisprendimas buvo vidinis mūsų įmonėje.
– (A.Vizbaras) Aišku, buvo daug skepticizmo, netikėjimo. Buvo pasakymas, kad jūs pirma padarykite, o mes tada nuspręsime, ar mums reikia nusipirkti. Paprastai kalbant, pažangiose valstybėse taip nebūna. Bet aš kaip ir suvokiu situaciją, kuri tuo metu buvo Lietuvoje, aišku, mes tuo metu prisiėmėme labai didelę riziką, rizikavome kurdami tą prietaisą, investavome krūvą pinigų neturėdami jokios garantijos, net jeigu jis veiks gerai, kad jį kas nors nupirks. Ačiū Dievui, nupirko.
– Bet pradžioje nupirko ne lietuviai?
– (A.Vizbaras) Ne. Pirmus dvejus metus juos pirko NATO šalys, po nedidelį kiekį – Prancūzija, Didžioji Britanija, Norvegija, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, taip pat Izraelis šiek tiek nupirko. Bet mums didžiausia problema buvo, kad net ir tose šalyse, kai jau reikėjo parduoti didesnį kiekį, mums sunku buvo atsakyti, kai paklausdavo: kaip jūsų kariuomenė, ar naudoja jūsų sistemas? Mes sakydavome: jie neperka iš mūsų. O kodėl, gal kas nors negerai? Paprastai visose šalyse pirmiausia pradedi nuo savo pajėgų ir tada eini į eksportą, nes tada aišku: jeigu kita NATO kariuomenė naudoja, tai čia yra kaip patikimumo pavyzdys.
– Nebuvo jums apmaudu, kad savi netiki?
– (K.Vizbaras) Visą laiką šiek tiek būna, bet nereikia varyti Dievo į medį. Situacija Lietuvoje organiškai formavosi ir bendradarbiavimas užsimezgė natūraliai iš apačios į viršų, o ne tai, kad koks nors ministras liepia: čia dabar turite bendradarbiauti ir daryti. Taip nebuvo. Išėjo taip, kad su specialiosiomis pajėgomis mes kartu sėdome ir klausėme: mes galime padaryti iš tikrųjų bet ką, ko jums reikia, kas jums labiausiai suteiktų pranašumą atitinkamose situacijose, kuriose jūs ketinate dalyvauti.
Jie savo vizijas išsakydavo ir mes pagal tai pradėjome žiūrėti, nuo ko pradėti ir ką daryti. Kaip tik tai yra mažos valstybės sėkmės istorija, kai visa visuomenė be kieno nors paraginimo taip susivienija ir vieno tikslo siekia. Ilgainiui mes tuos prietaisus sukūrėme, jie buvo labai inovatyvūs, tikrai labai geri ir konkurencingi.
Mes pirma juos pardavėme modernioms NATO šalims, kartu įtvirtinome ir savo technologiją. Daugiau pasitikėti ėmė ir ta pati ministerija, kad savas gamintojas gali padaryti. Tada gavome iš jų užsakymą, nestovėjome su ištiesta ranka, kad jūs mus remkite, o mes darysime. Mes pirma padarėme, pristatėme ir pavyko švariai, skaidriai, normaliai. Aišku, buvo rizikos, bet viskas išėjo labai neblogai.
– Tai yra be galo tikslūs lazeriniai optiniai taikikliai, galintys matyti net iki 3 tūkst. metrų – per rūką, tamsoje. Pasaulyje nėra labai daug analogų?
– (A.Vizbaras) Lietuvoje tas posakis atėjo iš mūsų Rytų kaimyno, apie kuriuos mes sakome, kad nepanašūs, – „nėra analogo“. Ta sistema yra gana unikali savo funkcionalumu, pritaikomumu. Mes naudojame spektrinį ruožą, kuris šiandien yra labai mažai išplėtotas. Jį amerikiečiai laiko po devyniais užraktais, o mes esame tokie, Lietuvai pasiūlę labai pažangias technologijas, kurios Amerikoje laikomos itin slaptomis ir kurių jie niekur neeksportuoja – nei į kitas NATO šalis, nei kitur. Mes pasiūlėme slapčiausią produktą, padarėme jį Lietuvoje ir jis tapo, mano nuomone, geresnis ir už tai, ką turi amerikiečiai.
– (K.Vizbaras) Jie nieko panašaus ir neturi. Tam tikra prasme kol kas tai yra unikalus priedėlis, kuris tikrai suteikia didžiulį pranašumą mūšio lauke. Lietuva yra juo aprūpinta.
– Taip pat dirbate medicinos pramonėje. Kuriate jutiklį, kuris galės analizuoti kraujyje esančius medžiagų apykaitos produktus. Prietaisas būtų naudojamas neinvaziniam kraujo tyrimui per odą.
– (A.Vizbaras) Čia yra sudėtinga technologija, mes ją jau praktiškai kuriame nuo pat įmonės sukūrimo pradžios. Mes pradėjome nuo pat apačios: pirma susintetinome kritinį komponentą, tada aplink jį padarėm lazerį, po to aplink lazerį apklijavome krūvą architektūros ir išėjo visa funkcinė sistema, kuri šiandien yra labai pažangi. Aišku, dar mūsų laukia ilgas kelias – bent 2 metus dar reikia dirbti.
– Kam ji būtų pritaikyta?
– (A.Vizbaras) Tam tikrų kraujo sudedamųjų dalių koncentracijai nustatyti nekontaktiniu būdu per odą. Pavyzdžiui, nustatomas gliukozės kiekis, šlapalo, laktatų kiekis kraujyje.
– Nereikia imti kraujo, užtenka pridėti šį jutiklį?
– (K.Vizbaras) Taip. Nereikia galvoti, kad tai yra skirta sergantiems žmonėms. Tai būtų ir jiems nepaprastai parankus, ypač diabetikai turi nuolat badytis ir tai nepatogu. Bet tai suteiktų absoliučiai naują požiūrį į vienokį ar kitokį maistą, fizinį krūvį. Ištvermė, sportas – čia jau laktatai yra žymikliai. Aibė visokių nišų plataus vartojimų prekių rinkai.
– Ar jūsų verslumo gyslelė atėjusi iš šeimos?
– (A.Vizbaras) Mūsų šeima gana versli. Visi keturi vaikai – tiek brolis, tiek sesuo – visi pasinėrę į verslą. Sunku komentuoti, sovietiniais laikais, kai nebuvo privataus verslo, tai žinote...
– Tėvai dažnai vaikus skatina, kad turi būti savarankiškas, gerai mokytis, kiti dar kitaip auklėja. Kaip buvo jūsų atveju?
– (K.Vizbaras) Sunku pasakyti, kaip gali būti versli šeima, kuri iš Sovietų Sąjungos laikų atėjusi, kai verslas kaip toks neegzistavo. Bet mūsų šeimoje mažiau buvo kažkokio komplekso. Kaip jūs sakote, gal per dideles ambicijas mes turėjome. Ką turėjome, tai ambiciją – visą laiką. Niekada nemanėme, kad ko nors negalime padaryti, išmokti, sužinoti, kad kas nors riboja. Mes visą laiką nebijodavome smarkiai rizikuoti ir tai turbūt atėjo iš šeimos. Tai kol kas pasiteisino. Nemanau, kad yra blogai turėti ambiciją. Pavyzdžiui, kai kūrėme verslą ir reikėjo didelių pinigų, kuo mes rizikavome? Niekuo, nes nieko ir neturėjome. Tai kuo tu rizikuoji?
– Šeimos narių darbas kartu yra pranašumas? Būna, kad nepavyksta kartu dirbti šeimos nariams.
– (A.Vizbaras) Būna visko, sunku pasakyti. Mes tik už save galime kalbėti. Mums tai tikrai yra pranašumas, nes tai padeda greičiau priimti sprendimus, yra pasitikėjimas. Ar visada tai yra pranašumas? Manau, kad yra visokių pavyzdžių.
– (K.Vizbaras) Bet Lietuvoje mes nesame vienintelis verslas, kuris yra šeimos. Lietuvoje veikia gana sėkmingas toks modelis.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
