Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Dažnas įsivaizduoja, kad piloto profesija sunkiai pasiekiama, labai romantiška.
Eglė skubėjo visa tai paneigti. Mokytis jai nebuvo labai sunku, o tuomet, kai prasidėjo praktika, joje įžvelgė daugiau monotoniškų skaičiavimų nei paširdžius kutenančios romantikos.
Sprukti iš aviacijos ji neskubėjo. Baigusi studijas išlaikė visus privalomus egzaminus, įgijo licenciją. Kelerius metus dirbo aviacijos įmonėje, tiesa, su dokumentais. Ir suprato, kad jos kūrybiškumo galios atsiskleistų kitoje srityje.
Ir tuomet ji išvyko į ypatingą renginį, kuriame galutinai suprato turinti keisti gyvenimą. Kaip? Dirbti mokykloje.
Jau trejus metus dirbdama su vaikais jaunoji pedagogė jaučiasi suradusi savo kelią ir žino, ko reikia, kad būtų gera mokytoja.
Kad taps pilote, E.Stankūnaitė suprato aštuntoje klasėje, kai tėtis ją nusivežė į sklandymo stovyklą.
„Jis pats vaikystėje sklandė, man irgi tai patiko. Man gerai sekėsi gamtos, tikslieji mokslai. Tad tuomet, būdama paauglė, supratau: noriu į aviaciją. Išsiaiškinau, kokius reikės egzaminus laikyti, pasidomėjau sveikatos reikalais, kokią patikrą turėsiu įveikti“, – pasakojo E.Stankūnaitė.
2007-aisiais į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą baigusi gimnaziją ji įstojo pirmuoju numeriu.
„Man patiko akademinė veikla, studijos. Patiko mokytis mechanikos, meteorologijos. Buvau stipri studentė.
Nuo trečio kurso prasidėjo praktika, važiuodavome į Kyviškių aerodromą. Skraidžiau, išlaikiau visus praktikos egzaminus, bet būtent tuomet pajutau, kad piloto duona man stringa. Nejaučiau užsidegimo.
Man nekėlė malonumo tai, kas yra labai svarbu pilotui ir sudaro didelę darbo dalį. Tai dokumentų pildymas, tikrinimas, ar viskas paruošta.
Tai man pasirodė robotizuota, nekūrybiška. Tačiau, be abejonės, taip ir turi būti, mat saugumas – svarbiausia“, – pasakojo Eglė.
Net ir sudvejojusi pasirinkimu studijų ji vis tiek nemetė – įgijo transporto inžinerijos magistro laipsnį. Kad gautų piloto licenciją, leidžiančią skraidyti nedideliais lėktuvais, išlaikė teorinius ir praktinius egzaminus.
„Romantiška tuomet, kai sėdi keleivio vietoje. O jei kas nors nepatinka dirbant, romantikos lieka mažai“, – sakė Eglė.
Ką tik iškepta specialistė įsidarbino įmonėje „Avion Express“ – padėdavo pilotams rengti skrydžių dokumentus, formuoti įgulas. Daugiausia jai tekdavo dirbti telefonu ir kompiuteriu.
„Po metų supratau, kad rytais į darbą nesikeliu su džiaugsmu, kad nesidomiu šia sritimi laisvalaikiu. Be to, norėdama neprarasti piloto licencijos turėjau kasmet už savo pinigus skraidyti tam tikrą valandų skaičių.
Tad turėjau nuspręsti, ar noriu investuoti į tai“, – vardijo moteris priežastis, paskatinusias rimtai pagalvoti.
Eglė sakė, kad nebuvo lengva susidėlioti mintis. Juk nuo 14 metų žinojo, kuo būsianti. „Ištiko krizė“, – dabar šypsodamasi pasakojo ji.
Esminiu lūžiu tapo festivalis „Burning Man“, kasmet vykstantis Nevados dykumoje Amerikoje. Jame apsilankė ir lietuvė E.Stankūnaitė.
„Tai – visiškai kitas pasaulis. Festivalį kuria patys dalyviai, taip išreikšdami save. Tai kūrybiška bendruomenė“, – pasakojo Eglė.
Ten ji darsyk pajuto troškimą daryti tai, ką norėtų, jaustis laisvai. „Po festivalio į Lietuvą grįžau aiškiai supratusi, kad turiu kažką keisti“, – sakė E.Stankūnaitė.
Šiokios tokios patirties pedagogikos srityje ji turėjo – studijuodama privačiai mokydavo vaikus tiksliųjų, gamtos mokslų.
„Galvodama, kas man patinka, kas sekasi, klausinėjau artimųjų, ką jie mano. Jie sakė, kad man sekasi aiškinti“, – pasakojo Eglė.
Tuomet ji, dar dirbdama aviacijos įmonėje, nuskubėjo į Valdorfo mokyklą, kurioje pati mokėsi nuo 3 iki 8 klasės, ir pasiprašė, kad jai laisvu laiku leistų stebėti fizikos ir matematikos pamokas.
Sulaukusi paskatinimo moteris nutarė dalyvauti kūrybinių partnerysčių projekte – kartu su kitais savo srities specialistais važinėdavo po mokyklas ir mokiniams rengdavo užsiėmimus, per kuriuos padėdavo jiems atsiskleisti.
„Man labai patiko, pamačiau kitokią pedagogiką. Supratau, kad mokymąsi galima padaryti įdomų.
Ruošdavausi tiems užsiėmimams, pamokoms, galvodavau, kaip sudominti mokinius. Supratau, kad tuo domiuosi laisvalaikiu, kad save tapatinu su mokytoja“, – apie atrastą pašaukimą pasakojo E.Stankūnaitė.
Žinoma, viską mesti ir pulti į mokyklą buvo nedrąsu – juk penkerius metus skyrė aviacijai. Tačiau noras išmėginti jėgas dirbant mokytoja buvo stipresnis. Ji įsidarbino mokytojos padėjėja Vilniaus Karalienės Mortos mokykloje.
„Supratau, kad šis darbas man patinka. Po metų aiškiai žinojau – noriu būti mokytoja. Tik svarsčiau, ką turėčiau rinktis – matematiką ar fiziką“, – sakė Eglė.
Nugalėjo fizika, mat joje apstu eksperimentų. E.Stankūnaitė įstojo į Lietuvos edukologijos universiteto fizikos edukologijos magistrantūrą, drauge ėmėsi pedagogo kvalifikaciją suteikiančių studijų, kurios skirtos kitokį, ne pedagoginį, išsilavinimą įgijusiems žmonėms.
Nemažai fizikos dalykų ji jau buvo perkandusi studijuodama aviaciją.
Išmėginusi darbą su pradinukais Eglė suprato, kad fizikos mokyti jai būtų įdomiau vyresniuosius.
Pateikusi paraišką pagal programą „Renkuosi mokyti“ ir baigusi specialius mokymus vilnietė išvyko į Kauno rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnaziją.
„Aš norėjau ištrūkti iš namų. Mokytojos atlyginimas to neleido padaryti Vilniuje“, – šypsodamasi apie gyvenimo posūkį pasakojo E.Stankūnaitė.
Jaunajai fizikei Rumšiškėse teko mokyti visas klases – nuo septintokų iki dvyliktokų. Ji turėjo aštuoniolika savaitinių pamokų, kurias vesdavo tris keturias dienas per savaitę.
„Tai buvo iššūkis. Dirbusi tik mokytojo padėjėja, nedėsčiusi gimnazijos klasėms, tik mažiesiems, baigusi aviaciją“, – dabar jau juokdamasi vardijo pedagogė, kas tuomet jai kėlė nerimo.
Pirmaisiais metais Rumšiškėse jaunoji mokytoja suprato vis dėlto norinti grįžti namo į sostinę. Tad antruosius metus, kurie privalomi baigus programą „Renkuosi mokyti“, ji jau dirbo trijose mokyklose: A.Baranausko gimnazijoje Rumšiškėse ir dviejose Vilniuje – „Pažinimo medyje“ ir Forvardo mokykloje.
„Norėjau dirbti privačioje mokykloje – jose mažiau justi rėmai. Valstybinėje mokykloje man trūko laisvės“, – prisipažino mokytoja.
Lakstant tarp dviejų miestų jai prireikė įgyti dar vieną licenciją, šįkart – leidžiančią judėti žeme, – vairuotojo pažymėjimą.
„Būtinai reikėjo mašinos, kad visur spėčiau“, – sakė Eglė.
Pasibaigus sutarčiai su A.Baranausko gimnazija E.Stankūnaitė atsisveikino su Rumšiškėmis ir jos darbotvarkėje liko dvi mokyklos.
Klasėje ji dirba be vadovėlių – juos naudoja tik savo reikmėms, o mokiniams pateikia jau savaip sudėliotą medžiagą.
Nors fizikos moko gimnazistus, į Eglės klases buvo grįžę ir pradinukai – jiems vedė eksperimentų būrelius.
„Kai vaikai domisi tavo dalyku nuoširdžiai, būna išties labai svarbu. Man tai – ne darbas nuo 8 iki 17 valandos, o kur kas daugiau.
Pedagoginė veikla užima didelę mano gyvenimo dalį“, – šypsojosi mokytoja.
Ar ji nepasiilgsta piloto specialybės?
„Ją man dažniau primena draugas. Jam sunku suprasti, kodėl pilotavimą iškeičiau į mokytojo profesiją.
Ypač kalbant apie uždarbį. Uždirbu tiek, kiek man reikia. Tikiu, kad ateityje uždirbsiu daugiau“, – vylėsi Eglė.
Save ji vadina pradedančiąja mokytoja, tačiau tikra, kad netruks ateiti diena, kai galės ir su kitais dalytis patirtimi.
„Geras mokytojas, manau, yra tas, kuris ieško iššūkių, kuris užtikrindamas tvarką klasėje netampa policininku, o išlieka draugu, tačiau supranta, kad yra vyresnis, atsakingas, ir neperlenkia draugiškumo lazdos.
O bene svarbiausia – geras mokytojas yra tas, kuris sugeba įkvėpti vaikus“, – išvadą padarė mokytoja tapusi pilotė.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
