Tapti mokytoja linkėjo tėvai: „Būsi visada švari ir gerbiama“

Akmenės gimnazijos biologijos ir chemijos mokytoja L.Zdanavičienė šiemet tapo Lietuvos inovatyviausia gamtos mokslų mokytoja.

Nuo 1987 metų pedagogė dirbo Gruzdžių miestelyje Šiaulių rajone, o prieš penkerius metus įsitvirtino Akmenėje.

„Labiau matomi miestų mokytojai, mat jie moko stipresnius mokinius, kurie laimi olimpiadose, o mažų miesteliukų pedagogams dėmesio mažiau, tad džiugu, kai juos pastebi“, – sakė 54 metų mokytoja L.Zdanavičienė.

Tačiau dėmesio stygiumi ji negali skųstis: neseniai jai su kolege plojo danai, vokiečiai, šveicarai, latviai, lenkai, estai. Ir visa tai dėl jos smalsumo, kuris paskatino užpildyti lemtingą paraišką išvydus skelbimą internete. 

L.Zdanavičienės gimtinė – Užventis Kelmės rajone, ten ji baigė mokyklą, ten gimė ir svajonė tapti mokytoja arba aktore.

Galutinį sprendimą lėmė tėvų nuostatos. Tėvai buvo paprasti žmonės, dirbo fermoje, jiems buvo labai svarbu, kad vaikas gerai mokytųsi.

„Tėtis sakydavo, būdama mokytoja visada būsi su tufliukais, paišiuku, visa laiką būsi švari, ne taip, kaip kad mes kiaulidėje. Visuomet būsi gerbiama. Mano tėvams mokytojo darbas buvo šventas“, – pasakojo L.Zdanavičienė.

Ji iki šiol pamena bausmę, kurios nusipelnė tuomet, kai, kaip kad kiti vaikai, paburbėjo kalbėdama apie mokytojus.

„Tėtis pažiūrėjo į mane ir sako mamai: „Matai, motin, vaikas dar tik dešimtoje klasėje, o jau geriau už mokytojus išmano viską, jai net mokytis nebereikia“, – perpasakojo L.Zdanavičienė.

Vos ne mėnesį už tokias kalbas jai teko po pamokų kasdien eiti į fermą mėšlo mėžti.

„Tėvai pamokė tyliai, nebardami, bet visam laikui. Nuo tada man aišku, kad reikia galvoti, ką kalbi. Taip aiškinu ir savo vaikams – ir mokiniams, ir sūnums“, – kadaise gautą ir į sielą įsirėžusią pamoką atpasakojo L.Zdanavičienė.

Baigusi mokyklą Užventyje ji išvažiavo į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) studijuoti biologijos ir chemijos.

Po mokslų sostinėje L.Zdanavičienė norėjo grįžti arčiau namų. Užvenčio mokykloje dar dirbo jos pačios mokytoja, todėl jauna mokytoja gavo paskyrimą į Šiaulių rajono Gruzdžių miestelį. Ten ir dirbo nemenką savo gyvenimo tarpsnį. Prieš penkerius metus ji pakeitė darbo vietą – įsidarbino Akmenėje.

„Tokie pasikeitimai yra gerai. Kol nedirbau Akmenėje, šis miestas man atrodė kažkur toli, užkampis, buvo kalbama, kad ten ir nedarbas didelis, ir butai vos ne už dyką. Tai netiesa. Nuostabus rajonas. Ir senoji Akmenė, ir Naujoji Akmenė smarkiai pasitempusios, didmiesčiams yra ko pasimokyti iš jų“, – pasakojo mokytoja.

Ji sakė ten atradusi Lietuvos grožį – čia pat ir Kamanų rezervatas, akį veriančios atodangos, Drugelių muziejus.

„Kiek ten įvairių edukacinių programų parengiau. Pasikviečiau galybę savo draugų atvykti į ekskursijas. Tarkim, karjerai, kur visi vyksta ir sako, kad lyg Marse pasijuto. Tas rajonas – lobynas“, – į savo atrastą vietą viliojo biologijos ir chemijos mokytoja.

Nuo Gruzdžių iki Akmenės – pusšimtis kilometrų. Mokytoja Akmenėje nuomojasi būstą ir po keturių darbo dienų parvyksta į namus Gruzdžiuose.

Penktą savaitės dieną ji teoriškai turi laisvą. Bet tik teoriškai. Laisvadienį patyrusi pedagogė važiuoja į kitas mokyklas ir dalijasi patirtimi. Tarkim, neseniai L.Zdanavičienė vyko į Plungės rajoną, į Šateikius, ir vedė aštuntokams biologijos pamoką, o po jos su mokytojais aptarė, kas gerai, ką reikia tobulinti.

„Ir anksčiau vesdavau seminarus, bet tai buvo skaidrės ir gyrimasis. O dabar vedu pamoką tokią, kokį vesčiau savo mokykloje. Tokiu būdu seminaras būna realiai naudingas. Į tokią pamoką ateina ir lituanistai, ir kūno kultūros mokytojai.

Aš pati, kaip mokytoja, praturtėju. Nereikia pūstis, reikia būti žemiškiems. Juk mane stebintys mokytojai patarimų duoda“, – dalijosi tuo, ką atradusi, L.Zdanavičienė.

Ji tikra, kad mokykloje turėtų dirbti jauni, universitetus neseniai baigę mokytojai.

„Jie imlūs, jaunatviški. O aš ir mano bendraamžiai kolegos turėtų tapti jų mokytojais, mentoriais, patarėjais. Tai mano didžiausia gyvenimo svajonė“, – atskleidė pedagogė iš Akmenės.

Inovatyviausios mokytojos kapitalą L.Zdanavičienė susikrovė dar Gruzdžiuose, o smarkiai išplėtė jau Akmenėje.

„Inovatyvymas yra dvejopas dalykas. Man, kaip mokytojai, inovatyvu per pamoką panaudoti telefonus, planšetes – tai, kuo vaikai naudojasi ir daro tai gerai.

Mokinių atveju – perskaityti tekstą, atsakyti į mokytojo parengtus klausimus ir argumentuoti, ypač argumentuoti, yra iššūkis. Jie gali rasti atsakymą, bet paaiškinti, įrodyti jiems sunkiai įveikiama“, – aiškino pedagogė.

Inovatyvumą jį įžvelgia labai paprastuose dalykuose. Per pamokas mokytoja dažnai pasitelkia animacinius filmukus.

„Tarkim, apie vaivorykštę, juk tai fizinis reiškinys. O žvėrių statomas tiltas – kas tai? Darbo grupėje iliustracija“, – pavyzdžiais iliustravo L.Zdanavičienė.

Savo pamokose pedagogė pasitelkia integruotą gamtos mokslų mokymą.

„Turi tik programą, o turinį mokytojas parengia savaip. Ir jau šiemet mano pamokos reikšmingai skyrėsi nuo praėjusių metų. Viena pamoka – teorinė, o kita – praktinė.

Praktinių užduočių ir pati prigalvoju, ir pasižiūriu į kaimynus latvius, estus, suomius“, – pasakojo L.Zdanavičienė.

Integruotą gamtos mokslų kursą ji taiko jau penktokams. Jei kai kurių eksperimentų ji negali atlikti mokykloje, kreipiasi pagalbos į Šiaulių, Klaipėdos universitetus, Kauno VII fortą, kuriame įrengtos laboratorijos, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrą,

„Labai džiaugiuosi, kad esu mokytoja. Gal todėl, kad likimas leido eksperimentuoti?“ – svarstė L.Zdanavičienė.

Kartą ji pamatė internete skelbimą, kad Goethe institutas Vilniuje kviečia mokytojus dalyvauti projekte, reikėjo tik užpildyti paraišką.

Mokytoja nė nesusimąsčiusi užpildė paraišką ir išsiuntė. To nežinojo nei mokyklos direktorius, nei vokiečių kalbos mokytoja. Sužinojo tik kai atėjo žinia, kad L.Zdanavičienės paraiška buvo patvirtinta.

„Su vokiečių kalbos mokytoja vedėme ypatingas pamokas – gamtos su vokiškais terminais. Jas stebėjo mokytojai iš visos Lietuvos“, – pasakojo pedagogė.

Paskui tokią pamoką jodviem teko vesti pačiame Goethe institute. O ten suvažiavo pedagogai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos.

„29 užsieniečiai mokytojai tapo mūsų mokiniais. Jie mums plojo“, – ypatingu įvertinimu didžiavosi L.Zdanavičienė.

O kaip dėl aktorystės? Ar nesigaili ją palikusi nuošalėje?

„Teatras mane ilgai lydėjo. Būdama studentė vaidinau, paskui ir Gruzdžių kultūros namuose. Jei būčiau tapusi aktore, būčiau kaip Regina Varnaitė, komedinė.

Aktorystė šalia manęs kiekvieną dieną. Priėjau prie išvados, kad kiekviena pamoka – tai naujas spektaklis. Būną ir komedinių, ir tragedijų, būna monospektaklių.

Vaikai – žiūrovai, kolegos, mokyklos vadovai – kritikai. Ar tikras aktorius gali pasidžiaugti kasdien vadinantis, ir dar ne po vieną spektaklį? O aš galiu“, – šypsojosi mokytoja.