I.Kampradas gimė 1926 m. kovo 30 dieną Švedijos pietuose esančioje Smolando provincijoje.
Nepaisant disleksijos, dar ankstyvoje vaikystėje būsimasis milijardierius suprato turintis verslininko gyslelę – ėmė prekiauti degtukais. Vaikas sumetė, kad gali šiek tiek užsidirbti kaimynams vienetais pardavinėdamas urmu per išpardavimą įsigytas degtukų dėžutes.
Kuo tik neprekiavo I.Kampradas vėlesniais metais: uogomis, sėklomis, žuvimi, kalėdiniais papuošimais, kanceliarijos reikmenimis.
Tuo laiku prekyba vyko per pašto katalogus. 1943 m., kai I.Kampradui sukako 17 metų, jis įkūrė „Ikea“. Pirmosios dvi pavadinimo raidės – tai savininko inicialai, kitos dvi pasiskolintos iš šeimos ūkio „Elmtaryd“ ir vietos prieplaukos „Agunnaryd“ pavadinimų.
Po penkerių metų I.Kampradas savo katalogą papildė vietos baldžių gaminiais. Klientų susidomėjimas jais taip įkvėpė verslininką, kad netrukus šis visiškai susikoncentravo į prekybą namams skirtais gaminiais, rašo forbes.ru.
Pirmoji „Ikea“
Verslas augo, I.Kampradas samdė darbuotojus. Vienas jų – Svenas Göte Hanssonas, pasiūlęs genialią idėją: įrengti salę ir joje eksponuoti baldus. Taip sename dirbtuvių pastate Elmhulte atsirado pirmasis „Ikea“ centras.
Pamažu I.Kampradas nustojo prekiauti svetimais baldais – „Ikea“ ėmė rūpintis gamyba pati, pati kūrė ir baldų dizainą.
O vienu metu verslininkas praregėjo. Vienas iš „Ikea“ darbuotojų nusuko stalo kojas, kurias buvo būtina supakuoti ir nusiųsti klientui. Taip buvo „išrasti“ populiarieji surenkami baldai, kurie gabenant neužima daug vietos, todėl leidžia mažinti transportavimo ir pakuotės išlaidas.
Ne menkiau revoliucinė idėja pasirodė sumanymas pasiūlyti klientams patiems susirinkti baldus. Pirma, „Ikea“ išlaidos surenkant baldus sumažėja iki nulio. Antra, nė pats to nenumanydamas, I.Kampradas išryškino svarbią psichologinę žmonių savybę, kurią mokslininkai vėliau pavadins „Ikea“ efektu“. Tai pasididžiavimo jausmas, kai itin vertinami daiktai, prie kurių atsiradimo baldus surinkdami prisideda patys pirkėjai.
I.Kampradas taupė ne tik surenkant baldus. Verslininkas ir pats gyveno gana kuklų gyvenimą. To reikalavo ir iš pavaldinių.
Savo atsiminimuose ir interviu jis tvirtino, kad visada stengėsi skraidyti ekonomine klase, ilgus metus važinėjo nebrangiu „Volvo“, apsistodavo pigiuose viešbučiuose, o maistą iš ūkininkų pirko prieš uždarant turgavietes, nes taip lengviau gauti nuolaidą.
Šveicarijoje – kitoks veidas
I.Kampradas ieškojo būdų, kaip sumokėti mažiau mokesčių. Kelis dešimtmečius verslininkas gyveno Šveicarijoje. Tiesa, dėl to buvo kritikuojamas gimtinėje. „New York Times“ išsiaiškino šio „taupumo“ priežastis: Šveicarijos keliais „Ikea“ įkūrėjas važinėjo „Porsche“, o namas, kuriame jis gyveno, buvo prabangi vila ant Ženevos ežero kranto.
Kaip bebūtų, taupumas buvo įrašytas į „Ikea“ DNR. Čia net vyriausieji vadybininkai ant popieriaus rašydavo tol, kol užpildydavo abi lapo puses. To įrodymų galima rasti įmonės finansinėse ataskaitose.
2018 m. „Ikea“ pajamos siekė 38,8 mlrd. eurų. Įdomu tai, kad iki 2017 m. pabaigos sukaupti pinigai sudarė 23 mlrd. eurų arba 43 proc. nuo visų aktyvų, o prekės gamyboje ir sandėliuose – viso labo 4 procentai. Tai neįtikėtinai mažas rodiklis prekybininkui, 50-yje pasaulio šalių turinčiam 422 parduotuves.
Įmonės paskolas sąskaitose turimos lėšos viršija dešimt kartų – sukaupta neprasta pagalvė, turinti padėti nesėkmės atveju.
Teisininkams negailėjo
Vis dėlto teisininkų paslaugoms I.Kampradas niekada netaupė. Sykį apie tai jis prisipažino duodamas interviu žurnalui „Forbes“.
Verslininkui juristų pagalbos reikėjo, kad sudėliotų sudėtingą „Ikea“ valdymo sistemą.
Dar 1980-aisiais jis verslo imperiją faktiškai padalijo į dvi dalis – „Ikea Group“ ir „Inter Ikea“.
Pirmoji valdo daugelį parduotuvių ir „Ikea“ prekybos centrų, dirbama franšizės pagrindu.
„Inter Ikea“ – „Ikea“ prekės ženklo ir koncepcijos savininkė, gaunanti mokesčius už licencijas iš turinčiųjų franšizes. „Ikea Group“ atveju, kaip 2000-aisiais rašė žiniasklaida, tai sudarė 3 proc. visos apyvartos.
Galutinis „Ikea Group“ savininkas — Nyderlanduose registruota turto patikėjimo teisės pagrindais veikianti (angl. trust) „Ingka Stichting Foundation“, o „Inter Ikea“ —„Interogo Foundation“ iš Lichtenšteino.
Saugojo nuo kivirčų šeimoje
Kam reikalinga tokia sudėtinga struktūra?
Žurnalas „The Economist“ 2006 m. rašė, kad taip I.Kampradas paprasčiausiai sumažino mokestinę naštą.
Antiglobalistų organizacija „Attac“, kuri aiškinasi, kokius mokesčius sumoka tarptautinės korporacijos, paskaičiavo, kad 2012 m. „Ikea Group“ sumokėjo 695 mln. eurų mokesčių, „Inter Ikea“ – 58 mln. eurų.
Tiek vienu, tiek kitu atveju, įvertinus verslo mastą, mokesčiai nėra dideli.
Švedų televizijos kanalas SVT 2011 m. skelbė, kad vien „Interogo“ 2031 m. leis „Ikea“ sutaupyti 2,3-3,2 mlrd. eurų mokesčių.
Pats I.Kampradas tikino, kad pagrindinis jo tikslas buvo kur kas kilnesnis – apsaugoti „Ikea“ nuo pavojaus, kad ją gali „suvalgyti“ kiti rinkos dalyviai, arba nuo galimų šeimos konfliktų.
„Ingka“ ir „Interogo“ priklauso pačios sau, tačiau I.Kamprado šeimos nariai turi vietas valdymo organuose. Pats Ingvaras nuo operatyvinio „Ikea“ valdymo nusišalino tik 1998 m., iš direktorių tarybos pasitraukė 2013-aisiais.
Formaliai „Ingka“ ir „Interogo“ tikslas – labdara. Tačiau didžioji dalis jų lėšų reinvestuojama „Ikea“ versle. „Ikea“ užsiima ir filantropija, tiesa, kur kas kuklesnėmis apimtimis. Pavyzdžiui, „Ingka Stichting“ kasmet partnerystės programoms atriekia 150 mln. eurų. 2017 m. vieną didžiausių dotacijų – 40 mln. eurų – gavo koalicija „We Mean Bussines“, palaikanti žaliosios energetikos iniciatyvas.
„Interogo“ sritis – tiesioginės investicijos ir investicijos į rizikos kapitalo fondus nekilnojamojo turto sektoriuje ir finansiniuose aktyvuose.
Tik čia reikia šiokio tokio patikslinimo. Po „Ikea“ restruktūrizacijos Kampradų šeima išsaugojo nuosavybę kontroliuojančioje bendrovėje „Ikano Group“, įregistruotoje mokesčių rojuje Kiurasao, įeinančiame į Nyderlandų Antilų sudėtį.
„Ikano Group“ verčiasi bankiniu ir draudimo verslu, vysto „Ikea“ pietryčių Azijoje ir Meksikoje. Kontroliuojančioji bendrovė priklauso Kamprado sūnums Peteriui, Mathiasui ir Jonasui.
„Forbes“ jų bendrą turtą vertina 3,3 mlrd. JAV dolerių. Tai gerokai mažiau nei 28 mlrd. JAV dolerių, kurie, „Forbes“ skaičiavimu, priklausė jų tėvui iki kol 2011 m. jo teisininkai neįrodė, kad pagrindinis „Ikea“ verslas negrąžintinai perleistas turto patikėjimo teisės pagrindais veikiančioms bendrovėms.
Šie skaičiai toli gražu nesutampa su tuo turtu, kurį po mirties paliko taupusis I.Kampradas – 140 mln. JAV dolerių. Pusę šios sumos lygiomis dalimis pasiėmė sūnūs ir jų netikra sesuo, šeimos įvaikinta Annika Kihlbom.
Kita palikimo pusė faktiškai padovanota Švedijai ir turi būti skirta šiaurinio šalies regiono Norlando įmonėms palaikyti.
