– Kiek laiko jau kuriate savo įmonę ir kaip gimė idėja imtis nuosavo verslo?
Tiesą sakant, idėją kurti savo įmonę pametėjo kitos įmonės bankrotas – daugelis prisimename, kad prieš dešimtmetį nuvilnijusi finansinė krizė verslo sektoriui buvo skausminga. Tuo metu dirbau garsioje reklamos įmonėje „Rodiklis“, kuriai bankrutavus nemažai darbuotojų liko ant ledo.
Aš buvau vienas tų, kurie nesėdėjo nuleidę rankų: klientų ratą, kurie manimi pasitiki, jau buvau susikūręs, turėjau energijos, idėjų, jaučiau, kad turiu žinių ir potencialo reklamos gamybos srityje. Vienintelis dalykas, ko man trūko, buvo statusas – tuo metu pasirašinėti sutartis, turėti bet kokių bendradarbiavimo santykių rinkoje buvo įprasta ne su pavieniu, o su juridiniu asmeniu. Taip 2010 m. birželį oficialiai įsikūrė „Reklamos linija“.
– Kiek žmonių dirba jūsų įmonėje? Kaip buriate komandą?
„Reklamos linijoje“ priklausomai nuo užsakymų gausos paprastai dirba 4–5 darbuotojai. Toks darbuotojų kiekis man yra labai priimtinas – esame kelių sričių ekspertai, koncentruojamės į kokybę ir aukštus rezultatus, nesiekiame visko aprėpti ir dirbame tai, ką puikiai išmanome. Tiesą sakant, planų valdyti didelę bendrovę kol kas neturiu – gal todėl „Reklamos linija“ jau beveik dešimt metų veikia kaip nedidelė individuali įmonė. Tokį verslą lengviau suvaldyti, lengviau apsisaugoti nuo rizikų, užtikrinti savo ir darbuotojų saugumą, išlaikyti paslaugų kokybę.
Kadangi Lietuvoje reklamos gamintojų neruošia jokia mokymo įstaiga, prireikus naujų darbuotojų stengiamės labai aiškiai suformuluoti kokio žmogaus ieškome. Paprastai vadovaujuosi tokia fraze: „Esame sėkmingi tiek, kiek sėkmingi yra tie, su kuriais bendraujame“ – man svarbus žmogaus nusiteikimas, pozityvumas, energingumas.
Nemažiau svarbi yra ir atsakomybė bei darbo etika. Dažnai darbuotojams sakau, kad reputacijai auginti reikia daugelio metų, o jai sugriauti pakanka kelių minučių. Kai dirbame kartu, turime susitelkti, siekti vieningo tikslo, pripažinti klaidas ir jas taisyti. Man yra svarbus kiekvienas mano darbuotojo nelygiai užklijuotas lipdukas ir priežastys, kodėl jo nepavyko užklijuoti lygiai.
– Koks vadovas esate? Kaip juo išlikti nedidelėje komandoje?
Vadovas turi kurti pasitikėjimą ir gebėti užmegzti ryšį, kad darbuotojas jaustųsi patogiai ir, jei tik nori, galėtų dalytis džiaugsmais ar, prireikus, nesidrovėti paprašyti pagalbos. Kartu galima lengviau spręsti asmenines ar finansines problemas, rasti išeitį. Manau, kad darbdavys gali tapti ir padėjėju, jei nutinka netikėtos situacijos.
Tikiu, kad jei pradėčiau į darbą važinėti prabangiu automobiliu ar imčiau demonstruoti finansines galimybes, sukurčiau bereikalingą atstumą – mano darbuotojai ar gamybos žmonės nebepriimtų manęs į savo komandą, nebelaikytų savu. Todėl iškart po šio interviu sėsiu į savo ne naują automobilį ir važiuosiu kartu su montuotojais įrenginėti stendų.
– Minėjote, kad dirbti sau pradėjote po tuometinio darbdavio bankroto. Kokia buvo jūsų finansinė situacija, ar turėjote santaupų nuosavo verslo pradžiai?
Išties, netekus darbo reikėjo ieškoti sprendimų – turėjau gal 4 ar 5 tūkst. litų santaupų, tačiau didelių pinigų – ne. Mano pagrindinis rūpestis tuo metu buvo užmegztų kontaktų išlaikymas ir nepriekaištinga mano, kaip reklamos projektų vadovo, darbo kokybė, – kad klientai grįžtų ir norėtų dirbti kartu. Įkūrus įmonę labai rūpėjo savų patalpų verslui ir gamybai įsigijimas – labai džiaugiuosi, kad pagaliau jas turime, šis procesas šiek tiek užtruko.
Manau, mažo verslo stiprybė yra nuoseklumas ir išmintingi pasirinkimai, todėl ilgai ir atsakingai rinkausi ar nuomoti, ar pirkti, ar statytis savo patalpas. Suskaičiavęs visus kaštus nusprendžiau, kad efektyviausias sprendimas – įsigyti nedidelį sklypą ir viską kurti patiems. Tiesa, pradžia buvo nelengva – ieškojome nedidelio, vos 10–15 a. sklypo. Pasirodo, Vilniuje ir jo apylinkėse, tiek mažai žemės įsigyti nėra paprasta – pasiūla buvo labai ribota.
Paieškos užtruko, tačiau radome sau priimtiną variantą ir kreipėmės į banką paskolos verslui. Tiesa, pritrūko pradinio įnašo, tad UAB „Investicijų ir verslo garantijas“ (INVEGA) suteikė paskolos garantiją. Banko konsultantas taip pat pasufleravo, kad mums praverstų kompensuoti dalį faktiškai sumokėtų paskolos palūkanų (priemonė „Dalinis palūkanų kompensavimas“, finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis). Pateikėme paraišką INVEGAI ir štai jau sėkmingai naudojamės dalinio palūkanų kompensavimo paslauga. Paskolą bankui mokėsime 5 metus, 3 iš jų – INVEGA kompensuos dalį faktiškai sumokėtų paskolos palūkanų. Tai iš tiesų rimtas palengvinimas mums ir rimta paskata judėti į priekį.
– Dirbantys sau yra ir savo laiko šeimininkai, tik ar lieka laiko laisvalaikiui? Kaip jį leidžiate?
Žinoma, darbo valandų aš neskaičiuoju. Jei reikia, dirbu ir savaitgaliais, ir vakarais. Paprastai į darbą ateinu apie 8 ryto, išeinu apie 8 vakaro. Jei tik turiu laisvo laiko, renkuosi jį leisti aktyviai – važinėju dviračiu, vaikštau, anksčiau intensyviai sportavau. Tiesą sakant, jokių egzotinių pomėgių neturiu ir nei į Taivaną, nei į Vietnamą man keliauti nereikia – Lietuvoje ir pažvejoju, ir pabėgioju.
