Šiuolaikiška anglų kalbos mokytoja žino, kaip žaismingai išmokyti užsienio kalbos

V.Šiaučiūnė Panevėžio rajono Velžio gimnazijoje dirba šešerius metus. Toks jos ir visas pedagoginis stažas.

Jauna mokytoja pernai tapo inovatyviausia kalbų mokytoja.

Tapti mokytoja V.Šiaučiūnė neketino – svajojo apie karjerą turizmo sektoriuje, norėjo tapti kelionių gide. Tačiau, paklausiusi mamos, pasirinko anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.

„Mamytė mane protino, kad anglų kalba pravers. Ir išties nesigailiu. Daug keliauju su projektais, tad anglų kalba labai praverčia“, – pasakojo 33 metų V.Šiaučiūnė.

Ji šypsodamasi pasakojo, kad jos mama jaunystėje norėjo tapti fizikos mokytoja, tačiau sulaukė tetos patarimo rinktis praktiškesnę profesiją.

„Teta sakė, kad tapusi mokytoja mama bus ištremta pagal paskyrimą, kaip kad buvo senais laikais. Po trijų fizikos kursų perėjo mokytis buhalterijos“, – sakė Vaida, kuri taip pat iš pradžių mėgino sukti visai kitokiu keliu, tačiau vis tiek atsidūrė mokykloje.

Ketvirtame kurse ji susirado vertėjos darbą, taip pat vedė anglų kalbos kursus suaugusiems.

„Nors sakiau, kad nebūsiu mokytoja, bet būtent ėmiausi mokymo“, – šypsojosi V.Šiaučiūnė.

Po bakalauro studijų panevėžietė įstojo į magistro studijas Kauno technologijos universitete (KTU). KTU ji studijavo techninės kalbos vertimą ir lokalizaciją, įgijo vertėjos specialybę;

Tačiau ilgainiui suprato, kad vertėjos darbas ne jai. Ganėtinai monotonišką darbą jai dažnai tekdavo daryti naktimis. Mat vertimą užsakovai atsiųsdavo vakare, o rezultato norėdavo jau ryte.

Tuomet ji, remdamasi savo patirtimi mokant suaugusiuosius, nutarė, kad norėtų baigti ir pedagogikos studijas. Tad darsyk įstojo į KTU.

„Tuomet buvo įvesta tvarka, kad mokytojais negali dirbti bet kas, tik tie, kas turi pedagoginį išsilavinimą“, – paaiškino V.Šiaučiūnė.

Išmušus valandai, kai reikėjo atlikti pedagoginę praktiką, Vaida parvyko į Panevėžį.

Užsienio kalbų mokykla, į kurią ji pateko, vykdė projektą su bendrojo ugdymo mokyklomis, tad nusiuntė jauną mokytoją vesti anglų kalbos būrelio į netoli Panevėžio esančio Velžio gimnaziją.

„Mano užsidegimą pastebėjo mokyklos direktorius. Ir kai baigėsi sutartis dėl būrelio, jis manęs paprašė likti vaduoti mokytojos, kuri buvo išėjusi į motinystės atostogas. Taip ten ir likau“, – pasakojo V.Šiaučiūnė.

Ar kilo sunkumų pradėjus dirbti mokykloje? Vaida neslėpė: sunkumų buvo ir su kaupu. Ypač sudėtinga buvo tai, kad teko dirbti su daug vaikų vienu metu. Skyrėsi ir vaikų motyvacija. Tie, kas ateidavo į būrelį, labiau norėjo išmokti anglų kalbą, palyginti su tais, kuriuos į pamokas atlydėjo tik pareigos jausmas.

„Pirmieji buvo smalsesni. Tad teko prisipratinti ir mažiau motyvuotus vaikus. Per pamokas jiems pasiūliau žaisti stalo žaidimus. Taip lavinome kalbėjimo gebėjimus. Neakcentavau, kad mokomės kalbos. Tik griežtai reikalavau kalbėti tik angliškai. Nejučiomis vaikai taip mokosi kalbėti angliškai“, – pasakojo mokytoja.

Ją trikdė ir tai, kad vaikai dažnai atsineša tėvų nuostatą, kad ėjimas į mokyklą prilygsta bausmei.

„Tėvai sako: „Va, tau bus, kai nueisi į mokyklą“, užuot sakę, kad ten sužinosi daug naujų įdomių dalykų, viską tau paaiškins mokytoją, susirasi naujų draugų. Labai blogai, kai suaugę gąsdina vaikus.

Nuėjusi dirbti į mokyklą, stengiausi, kad vaikai į pamoką ateitų noromis. Net nevertinau namų darbų, sakiau, kad namų darbai neprivalomi, kad jie reikalingi jiems, o ne man.

Atlikau eksperimentą: kurį laiką už namų darbus rašiau papildomus pažymius. Iš pradžių, kokį mėnesį, tai veikė, tačiau ilgainiui supratau, kad vaikai arba tam nebeteikia reikšmės, arba netgi skubėjo nusirašyti.

Tada susėdę ratu kalbėjome apie tai, kad nėra prasmės, kai kažkas kitas už juos padaro namų darbus, nes rašant kontrolinį paaiškėja, kad ne pats darei užduotis“, – darbo užkulisius atskleidė pedagogė.

Mokytoja sakė, kad pagrindinis jos tikslas – vaikus parengti pasauliui, kad jie laisvai reikštų savo mintis ir gimtąja, ir užsienio kalba.

„Naivu tikėtis, kad klaidų kalbant angliškai nebus, juk anglų kalba nėra gimtoji, tačiau vaikams privalome įdiegti pasitikėjimą savimi, suteikti žinių, kad kažko nemokėdami pasakyti sugalvotų, kaip tai padaryti kitais žodžiais, užuot bijoję praverti burną.

Todėl man gaila, kad mūsų egzaminų sistema orientuota į akademines žinias, o ne į gebėjimus pritaikyti tai, ką moki, ieškoti sąryšių“, – savo tikslus apibūdino V.Šiaučiūnė, dirbanti ir su penktokais, ir su dvyliktokais.

Pernai V.Šiaučiūnė tapo inovatyviausia kalbų mokytoja.

„Nemanau, kad inovatyvumas – tai vien naujų technologijų naudojimas. Žinoma, aš jas naudoju per pamokas – ir planšetes, iš išmaniąją lentą, ir telefonus. Tačiau manau, kad inovatyvumas reiškia ieškojimus, kaip sena paversti nauju. Kaip tą pačią gramatiką, žodžių mokymąsi šiuolaikiniam žmogui pateikti įdomiau.

Juk aš mokau to paties, ko mane mokė mokytojai. Tačiau dabar daug kas vyksta kitaip.

Anglų kalbos žodžius atsisėdusi su lapeliu rankose kaldavau. Ir taip jie įsimušdavo į ilgalaikę atminti. Savo mokinius to mokau kitaip – naudoju programėlę „Memrise“, į ją sudėjau visus žodžius, kuriuos turi mokėti mano vaikai. Mokydamiesi vaikai renka taškus, „augina“ gėles“, – pasakojo pedagogė.

V.Šiaučiūnė kartais sulaukia ir tėvų prašymo, ar šie galėtų prisijungti prie programų, kuriose sudėtos mokytojos parengtos užduotys. Jos tai nesuerzina, atvirkščiai – nudžiugina.

Kaip ir tai, kai iš tėvų išgirsta, kad vaikai, šeimai atostogaujant svečioje šalyje, puikiai susikalba.

Mokytoja pasakojo, kad dirbant su vaikais pravartūs paprasti dalykai. Tarkim, jos kabinete kėdžių kojos apautos įvairiaspalvėmis kojinaitėmis.

Kai reikia vaikus suskirstyti į grupes, mokytojai pakanka pasakyti, kad mėlyni buriasi su raudonais, o žali – su geltonais. Taip ir linksmiau, ir konfliktų pavyksta išvengti.

Jauna mokytoja daug ko pasisemia iš savo kolegų – tiek toje pačioje mokykloje dirbančių, tiek užsienio. Vaida nemažai skiria laiko rengdama projektus, kurie jai suteikia galimybę kelis sykius per metus vykti į užsienį tobulintis.

V.Šiaučiūnė džiaugiasi dirbdama nedideliame miestelyje. Juolab kad jis nuo Panevėžio nutolęs vos kelis kilometrus, kuriuos ir pėsčiomis nesunku įveikti. Kaip sakė mokytoja, didelė dalis vaikų atvyksta į Velžio gimnaziją iš Panevėžio.

„Dažnai sakau, kad jei norite vaikus apsaugoti nuo pagundų, vežkite į Velžį, nes ten nėra didelių prekybos centrų, kurie traukia vaikus pabėgti iš pamokų, čia gamta, be to, visi vienas kitą pažįsta“, – vardijo V.Šiaučiūnė.

Vienintelis dalykas, dėl kurio kartais tenka paliūdėti šiai pedagogei, – menkas mokytojų atlyginimas.

„Daug savęs atiduoti, o grąža – minimali, tik išgyvenimui. Tačiau pamatinis dalykas aiškus: man smagu būti mokytoja“, – sakė V.Šiaučiūnė.

„Man lengvai sekėsi užmegzti ryšį su vaikais, gerai sutariame. Pamenu, per mano gimtadienį mergaitės prikepė angliškų keksiukų ir į juos prismaigstė vėliavėlių. Būna, kad pamokos pabaigoje vaikai ką nors užrašo ant lentos angliškai, tarkim, „Jūs esate super“, „Mes jus mylime“.

Labai gera tai skaityti, labai smagu, kai mokiniai ateina tiesiog pasikalbėti, pasisako paslaptis. Todėl ir gera dirbti mokytoja“, – paaiškino V.Šiaučiūnė.