Priešingai, tik tam, kuris besąlygiškai ir nesavanaudiškai myli vaikus ir ketina dovanoti jiems savo širdį. Gal todėl ir sakoma, jog įgyjant didelių galių, tenka ir didžiulė atsakomybė.
„Mokytojas – tai ne tik ištikimas draugas, bet ir sekundės bankas. Jei vaikai pasitikėdami mokytoju atvėrė jam savo širdį ir paprašė niekam apie tai neprasitarti, ir mokytojas pažado nesulaužo, vadinasi, jis įgijo jo pasitikėjimą ir privalo jį saugoti, antraip tą sekundę, kai prasitarsi – viską prarasi: pasitikėjimą, meilę, atvirumą, supratimą“, – viena kitai antrina Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pradinių klasių mokytojos Danguolė Tumėnienė ir jos dukra Gabrielė Misevičienė.
Šios dvi žavios ir savo darbui atsidavusios mokytojos mokyklos duris pravėrė ne iškart. Kaip pačios sako: „Ėjome per aplink, kol galiausiai radome savo kelią ir įgyvendinome vaikystės svajones.“ Taigi šis pokalbis apie savęs ieškojimus ir išsipildžiusius troškimus, mokytojo duoną bei besąlygišką meilę vaikams.
– Danguole, nuo pat mažų dienų svajojote tapti mokytoja. Tiesa, likimas buvo ne visai palankus ir pirmiausia save teko išbandyti kitoje profesinėje srityje.
Danguolė: Tikra tiesa. Mokytoja būti norėjau jau tuomet, kai buvau dar visai mažiukė, tačiau tada svajojau tapti anglų kalbos mokytoja. Deja, gyvenimas pasisuko taip, kad tapau visai ne mokytoja, o baigusi Panevėžio medicinos mokyklą net šešerius metus dirbau felčere. Nors... labai bijojau kraujo (šypsosi).
Pirmąja mano darboviete tapo Juozo Paukštelio mokykla, o jau po motinystės atostogų papuoliau į šeštąją vidurinę mokyklą. Pamenu, didelė mokykla buvo, o man net seilė varvėdavo, kaip norėjau tos mokytojo duonos paragauti (juokiasi). Sykį mane mokyklos direktoriaus pavaduotoja Karpavičienė ir sako: „Danguole, ateik, pavaduosi sergančią mokytoją“. Štai taip tai vieną, tai kitą kartą turėjau galimybę pakeisti kurią nors mokytoją, kol vieną kartą pavaduotoja man tarė: „Na, ko tu čia vargsti. Stok mokytis“.
Buvo praėję kone dešimt metų nuo tada, kai baigiau medicinos mokyklą, auginau du vaikus, tačiau tądien grįžusi namo vyrui pasakiau, jog noriu mokytis. Sulaukiau palaikymo, tad įstojau į tuometinį Šiaulių Petro Višinskio pedagoginį institutą ir jau nuo rugsėjo pradėjau dirbti mokytoja.
„Tos smalsios besišypsančios vaikų akutės nuima visą stresą. Regis, praeina bet koks liūdesys, išnyksta visos problemos, praeina net ir fizinis skausmas“, – sako Danguolė Tumėnienė ir priduria, jog kiekvieną mokytoją su vaikais sieja labai stiprus ryšys, kuris atsiskleidžia labai paprastose kasdieniškose situacijose.
– Gabriele, tu pasekei mamos profesiniu keliu. Kodėl?
Gabrielė: Aš visai kaip mama – kai buvau maža, tikėjau, kad būsiu mokytoja. Mėgdavau ir kieme savo bendraamžius mokyti, ir suaugusiems sakydavau, jog užaugusi tikrai būsiu mokytoja. Tiesa, paauglystėje ėmiau stebėti, kiek daug dirba mama ir pasakiau sau, kad mūsų šeimoje pakaks vienos mamos mokytojos, o aš rinksiuosi kitą profesiją. Aš net pavydėdavau mamos mokiniams, kai mama su tokia didele meile apie juos pasakodavo ir vis vadindavo „mano vaikai“.
Kai baigiau mokyklą, labai populiaru buvo rinktis teisės mokslus. Įstojau. Pasimokiau dvejus metus, tačiau jau po pirmųjų studijų metų man ši kryptis ėmė labai nepatikti. Sakiau tėvams, jog nebegaliu, nebenoriu. Tačiau tėvai vis ragino: „Mokykis!“. Antrais metais galiausiai priverkiau (juokiasi). Visgi mečiau teisės studijas, nes man tai pasirodė per sausas mokslas.
Ilgai svarsčiau, kokią profesiją rinktis ir galiausiai vis tiek grįžau prie pradinio taško – būti mokytoja. Įstojau į Šiaulių universitetą, ten baigiau pradinį ir ikimokyklinį ugdymą. Jaučiausi labai laiminga ir jau netrukus pradėjau dirbti „Aušros“ progimnazijoje.
– Mokytoju tapti, matyt, lemta ne kiekvienam. Tai didelė galia ir atsakomybė, nes jūs nuo mažens lipdote ne tik žinių pamatus, bet ir mokote vaikus būti dorais žmonėmis.
Danguolė: Mokytojo darbas yra didis privalumas. Didžiąją dalį dienos praleidęs su jaunais veržliais vaikais, jauti, kaip jie tave skatina nesustabarėti, priešingai, žengti pirmyn, viskuo domėtis, neatsilikti nuo nūdienos.
Kai įeini į klasę, o į tave žvelgia dvidešimt septynios poros akučių, žinote, koks jausmas apima? Tos smalsios besišypsančios akutės nuima visą stresą. Regis, praeina bet koks liūdesys, išnyksta visos problemos, praeina net ir fizinis skausmas (šypsosi). Kita vertus, mokytoją su vaikais sieja labai stiprus ryšys, kuris atsiskleidžia labai paprastose kasdieniškose situacijose. Pakanka nusikosėti ir, patikėkite, vaikai nelieka abejingi. Jie visada pasakys: „Mokytoja, jūs geriau nekalbėkite, nes dar susirgsite. Mes viską padarysime patys. Tik jūs nesirkite.“ Patikėkite, tokios širdies dovanos atperka visus sunkumus.
Gabrielė: Vaikai mato bet kokį mokytojo pasikeitimą. Mato, kada mokytojas yra blogos nuotaikos, kada jam liūdna, kada jis serga, kada jam skauda, ir niekuomet nelieka abejingi.
Danguolė: Vaikai – geriausi psichologai.
Gabrielė: Tačiau mokytojo darbas įdomus dar ir dėl to, kad kiekviena diena klasėje yra kitokia. Net jei temos metai iš metų kartosis tos pačios, tokios pačios pamokos nebus niekada.
Danguolė: Vadovėliai tie patys, temos tos pačios, tačiau ateis nauji vaikai su skirtingomis nuotaikomis, skirtingomis žiniomis ir viskas bus kitaip.
Atrodo, na kas gi čia tokio – išeina vaikai, o mes juk liekam draugais, tačiau kaskart širdyje jie palieka gilią tuštumą ir liūdesį.
– Mokytojui vaikai – tyrumo ir gėrio šaltinis. O ar sunku mokytojui tokiu būti vaiko akyse?
Danguolė: Labai svarbu visose situacijose būti draugiškam ir matyti vaiką savo akių lygyje, nesvarbu, kad tu stovi aukščiau.
Gabrielė: Taip pat mokėti ir nebijoti klysti bei tai pripažinti. Jei mokytojas mokės pripažinti, jog suklydo, tuomet ir vaikai mokysis kitaip priimti savo klaidas. Tai žmogiška. Tik tų pačių klaidų nereikia kartoti...
Danguolė: Dar viena svarbi savybė – būti sekundės banku. Jei vaikas mokytojui atvėrė širdį ir paprašė niekam apie tai nesakyti, tai niekam ir nesakykite, nes kitaip tą sekundę viskas sudegs.
Gabrielė: O visų svarbiausia – mylėti vaikus. Jei nemyli vaikų, geriau į mokyklą neiti. Nesvarbu, koks vaikas bebūtų, mokytojo pareiga – ne tik jį mokyti, bet ir mylėti.
Danguolė: Blogų vaikų nebūna. Jie tiesiog tą minutę blogai pasielgė. Kaip ir mes, suaugusieji. Mes nesakome, kad esame blogi, tiesiog tą akimirką pasielgiame netinkamai.
Gabrielė: Kartais vaikai būna tokie atviri, jog mokytojui pasako daugiau nei tėčiui ar mamai, todėl labai svarbu tinkamai į tai sureaguoti ir priimti labai rimtai.
„Visų svarbiausia – mylėti vaikus. Jei nemyli vaikų, geriau į mokyklą neiti“, – įsitikinusi Gabrielė Misevičienė.
– Kalbamės apie šiandienos vaikus, tačiau labai įdomu, kokios mokinės buvote jūs?
Danguolė: Aš buvau gera mokinė (šypsosi). Tuomet buvo penkiabalė sistema, tad iki aštuntos klasės buvau pirmūnė. Vėliau, kai prasidėjo pirmosios meilės, turėjau du ketvertus (juokiasi). O pirmąjį dvejetą gavau vienuoliktoje klasėje.
– Ir už ką gi?
Danguolė: Už tai, kad tokiam berniukui, kuris man patiko, daviau nusirašyti astronomiją (juokiasi).
Gabrielė: O aš niekada nebuvau pirmūnė, tačiau mokiausi gerai. O universitete – dar geriau. Reikia pripažinti, jog studijų metai man labiau patiko nei mokyklos (šypsosi).
Danguolė: Atsimenu, kai Gabrielė pradėjo mokytis universitete, paskambinusi telefonu man sako: „Mama, tu net neįsivaizduoji, kaip čia viskas įdomu!“. Dūšioje buvo taip gera... Pagalvojau: „Na va, trečio karto jau nebebus. Vadinasi, mano vaikas pataikė ten, kur reikia“ (abi juokiasi).
– Manau, jog mes kiekvienas atmintyje išsaugojome tą vienintelį mokytoją, kuris mūsų akyse buvo tikrojo mokytojo pavyzdys, įkvėpėjas. Įdomu, ar jūs tokį atsimenate?
Danguolė: Mano pirmoji mokytoja buvo Elena Skorupskienė. Ji buvo paprasta, teisinga, neįžeidžianti ir kartu reikli. Ji buvo mano etalonas.
Į mokyklą aš nuėjau šešerių su puse, buvau dar visai padraika, o ir priėmė mane su terminu dviem mėnesiams, nes tokio įstatymo – priimti šešerių metų vaiką – nebuvo. Ir... per tuos du mėnesius manęs vos neišmetė (šypteli)! Mat jei tik lentoje pamatydavau paliktą klaidą, aš tuoj pat lėkdavau ją nutrinti. Net ir uniformos nenešiojau, nes man jos pirkti neleido.
Na, o kai jau turėjo būti priimtas nuosprendis palikti mane mokykloje ar ne, direktorė sako: „Tegul lieka. Tai, kad ji taiso klaidas, nėra blogybė.“ Ir mane paliko. Ta proga tą pačią dieną mes nusipirkome uniformą. Pamenu, kokia tądien jaučiausi laiminga (šypsosi prisiminusi).
– Gabriele, o tau geriausias mokytojo pavyzdys buvo mama?
Gabrielė: Tikrai taip (šypsosi), nes matydavau, kiek daug ir kaip atsakingai ji dirba. Matydavau, kaip mamos įdėtas darbas ir pastangos atsispindi mokykloje, aš tuo žavėjausi, taip savaime ji tapo man gero mokytojo pavyzdžiu.
Pradinukai – tikra priešingybė vyresniems. O ir požiūris mažylių į jauną mokytoją, manau, yra visai kitoks. Jie myli mokytojus kaip artimiausius savo draugus.
Net dabar, kai abi dirbame toje pačioje mokykloje, susidūrusi su sunkumais ar iškilus klausimams, skubu pas mamą (šypsosi). Žinoma, yra kolegų, kurie taip pat visuomet dalijasi gerais patarimais, tačiau, matyt, mama yra mama, o ir jos darbo stilius man artimesnis (šypteli).
Šios dvi žavios ir savo darbui atsidavusios mokytojos mokyklos duris pravėrė ne iškart. Kaip pačios sako: „Ėjome per aplink, kol galiausiai radome savo kelią ir įgyvendinome vaikystės svajones.“
– Gabrielė iš mamos semiasi patirties ir žinių, o jūs, Danguole, ar turite ko pasisemti iš dukros?
Danguolė: Be abejonės! Iš Gabrielės visuomet mokausi veržlumo, kartu su ja stengiuosi neatsilikti nuo naujausių technologijų. Mano patirtis ir jos žinios – bomba. Mes esame puikus tandemas (šypsosi).
– Gabriele, tu grįžai į tą pačią mokyklą, kurioje mokeisi. Dabar tavo mokytojai tapo tavo kolegomis. Koks jausmas sugrįžti mokyti ten, kur pati ne taip jau seniai mynei mokyklos koridorius, rašei lentoje ir sėdėjai suole?
Gabrielė: Turiu pasakyti įdomus (juokiasi). Dirbu, žinoma, dar tik antrus metus, tačiau man vis dar keista. Mokytojai, kurie mane mokė, yra mano kolegos. Nors, regis, suprantu tai, tačiau kreiptis į juos vardu vis dar nedrįstu, nes kiekvieną iš jų aš matau kaip savo buvusį mokytoją (šypteli).
– Mokslo ir žinių diena – viena svarbiausių švenčių tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Gabriele, tau ši rugsėjo pirmoji buvo jau antroji, o ar prisimeni pirmąją?
Gabrielė: Tądien buvo tiek daug streso, kad po to neprisiminiau nei tėvų, nei vaikų veidų, nei kaip man sekėsi, nei ką kalbėjau (juokiasi). O štai šiemet Mokslo ir žinių šventė praėjo kur kas sėkmingiau. Jau ir veidus atsiminiau (juokiasi).
Danguolė: O štai mano tikroji rugsėjo pirmoji buvo „Žilvičio“ darželyje, nes tuomet mokykla buvo tiesiog perpildyta, tačiau viską pamenu puikiai: delnai, pėdos prakaitavo, balsas drebėjo, o rūbus buvo galima gręžti (juokiasi).
– Mokykloje dirbate jau trisdešimt penkerius metus. Tai ilgametė patirtis! Ar jaudulys jums vis dar pažįstamas?
Danguolė: (šypsosi) Žinoma! Pasitinkant naujas laidas jaudulys visuomet išlieka, tik jau kitoks. Anksčiau būdavo baimė, o dabar aplanko džiaugsmo virpuliukas, verčiantis pasitempti.
– Neabejoju, jog per ketverius mokslo metus auklėtiniai tampa tarsi tikri jūsų vaikai. Ar sunku būna su jais atsisveikinti? Turbūt ir liūdesio ašara nurieda...
Danguolė: Ką jau ten ašara... Ir vaikai, ir mokytojai rauda, kai tenka atsisveikinti. Žinote, kelias savaites prieš išleistuves apsilankau vaistinėje, nusiperku valerijono ir pradedu palaikomąjį režimą, kad išleistuvių dieną ašaros neprivestų iki nesibaigiančių raudų. Atrodo, na, kas gi čia tokio – išeina vaikai, o mes juk liekam draugais, tačiau kaskart širdyje jie palieka gilią tuštumą ir liūdesį.
– Neužbaikime šio pokalbio tokia liūdna gaida. Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems mokytojams?
Gabrielė: Nebijoti rinktis ir drąsiai eiti į mokyklą, nes jaunų žmonių mokyklai reikia.
Danguolė: O kolegoms: kuo daugiau kūrybinių sumanymų, taip pat draugauti ir kalbėtis su vaikais, mylėti juos ir branginti. Tuomet visas įdėtas gėris sugrįš bumerangu.
