M.Karanauskas neslepia, kad pirmieji mokytojo žingsniai – nebuvo lengvi. O šiandien jis savo patirtimi ne tik dalijasi su šimtais mokytojų visoje Lietuvoje, bet rengia knygą apie skirtingų profesijų žmones. Vienas iš jo pašnekovų ir gyvenimo autoritetų – prezidentas Valdas Adamkus.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Socialiniame tinkle „Facebook“ paskyrą „Geografijos mokytojas Mantas“ susikūręs jaunas mokytojas turi dešimtis sekėjų. Jo teigimu, mokytojai dažnai pamiršta pasigirti ir parodyti gerus dalykus, pavyzdžius, pasidalyti su kitais. Pasak jo, norint, kad, visuomenėje keistųsi požiūris į pedagogus, reikia įdėti patiems pastangų ir parodyti, ką daro šiuolaikiniai mokytojai.
– Regis, net neįmanoma stebėtis, kodėl pasirinkote mokytojo kelią. Įdomu, kodėl būtent geografijos sritį?
– Mano mama dirba anglų kalbos mokytoja, ji išties myli savo darbą ir jaučia didelę atsakomybę. Šviesaus atminimo močiutė buvo jaunimo mylima Raudondvario žemės ūkio mokyklos dėstytoja.
Mano krikšto tėvas yra baigęs geografijos studijas. O ir mokykloje turėjau šaunias geografijos mokytojas, tad baigęs mokyklą nedvejodamas pasirinkau geografijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.
Iki šiol prisimenu vieną įspūdingiausių praktikų Kroatijoje.
Visos kelionės metu nakvodavome palapinėse, stebėdavome, tirdavome klimatą, žemės paviršių, dalyvavome žygyje į Alpių kalnus.
Kai prieš šešerius metus pradėjau dirbti Balsių progimnazijoje, buvo didžiulis išbandymas surengti pirmąjį mokinių tėvų susirinkimą, suorganizuoti kelionę vaikams prie jūros.
Pirmąsias darbo dienas nuolat gerdavau vandenį, nes kitu atveju po pravestų šešių pamokų per dieną tiesiog išdžiūdavo burna ir net pradėdavo skaudėti gerklę, o grįžus į namus norėdavosi ilsėtis visiškoje tyloje.
– Kiekvienas iš mūsų turi patirtį apie savo mokytojus ir mokyklą. Kokie jūsų prisiminimai?
– Pagalvojus apie pirmuosius mokytojus, užplūsta geri prisiminimai. Savo pirmąją mokytoją Vitaliją Balionienę iki šiol laikau autoritetu. Ji išmokė ne tik skaityti ir rašyti, bet skirdama ir savo laiką po pamokų – parodė kitokią mokytojo pusę. Atrodo, maža smulkmena, bet iki šiol prisimenu, kaip mokėmės pinti paukštelius ir sodus iš šiaudų.
Praėjusiais metais nusprendžiau ją aplankyti. Po susitikimo į namus grįžau su keletu paukštelių, nupintų iš šiaudų. Turėjau ne vieną puikią mokytoją, jų dėka ne tik išsiugdžiau kultūrinį suvokimą ir smalsumą, bet ir vadovaujuosi jų diegtomis vertybėmis darbe su mokiniais.
– Minėjote ne vieną asmenį, padariusį įtaką tavo gyvenime. O į ką pats stengiatės lygiuotis, ką laikote idealu?
– Manau, kad idealių žmonių nebūna, iš kiekvieno galima ko nors išmokti. Mano gyvenime labai svarbią vietą užima šeima. Kai grįžtu į gimtąją Šeduvą, su mama išgeriame daugybę puodelių arbatos diskutuodami apie mokyklą.
Didžiulis autoritetas man yra kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Jo diplomatiškumas ir pagarba žmonėms mane ligšiol žavi. Esu labai laimingas, kad šiemet turėjau galimybę su juo susipažinti, pokalbio metu išsakytos mintys nuguls mano rengiamoje knygoje.
– Neretai mėgstama sakyti, kad šiuolaikinius vaikus sunku suprasti, o kokie jūsų mokiniai? Ar lengva juos sudominti, uždegti?
– Šiuolaikinius vaikus sunku suprasti tik tiems, kurie nesistengia to daryti. Aš pamokas neretai pradedu aktualiomis temomis, o jau vėliau pereinu prie dalykinių žinių perteikimo. Susidariau įspūdį, kad mano mokiniai daug laiko leidžia su savo šeimomis, keliauja po Lietuvą ir užsienį.
Vienintelis dalykas, kuriam nepritariu, tai kelionės ne atostogų metu. Tačiau net ir tais atvejais stengiuosi įžvelgti gerų dalykų – grįžus po atostogų per geografijos pamoką prašau pristatyti vietas, kuriose lankėsi. Viską galima pritaikyti ir panaudoti, reikia tik kūrybiškumo.
– Kas jus patį įkvepia nenuleisti rankų ir neskubėti išeiti iš mokyklos vos pasibaigus pamokoms?
– Labai svarbu, kad mėgtum dalyką, kurio mokai vaikus, ir apskritai savo darbą. Aš dažnai prisimenu, koks pats buvau vaikystėje. Prisimenu, kaip laukdavome išvykų į kuo tolimesnį kraštą, nes tai reikšdavo smagų laiką su bendraklasiais autobuse. Tada galėdavome nevaržomai šnekučiuotis, juokauti – ne vienas prisiminimas išlikęs iš tokių išvykų.
Kai manęs mokiniai paprašo surengti išvyką į užsienį, visada prisimenu mūsų klasės auklėtojos surengtą išvyką į Estiją, kurioje įvyko turbūt daugiau nuotykių nei per visus mokslo metus. Taigi tarsi stengiuosi atiduoti grąžą savo mokiniams – per pastaruosius trejus metus aplankėme Švediją, Vokietiją, Lenkiją ir Latviją.
Pirmaisiais darbo metais ne visose klasėse pavykdavo užtikrinti tinkamą drausmę, kad mokytojas įgytų pripažinimą, kartais reikia nemažai laiko, panašu, kad man penkerių metų užteko. Aš pats stengiuosi vaikus mokyti savo pavydžiu, rodau, kaip leidžiu aktyviai laisvalaikį, kur lankausi, ką verta rodyti socialiniuose tinkluose, kur su jais taip pat aktyviai bendrauju. Daug priklauso nuo paties savęs.
– Dažnas mokytoją dabar vaizduoja kaip pavargusį nuo darbo, viskuo nusivylusį ir nepatenkintą. O kaip jūs manote, koks mokytojo įvaizdis šiuolaikinėje visuomenėje, ir koks norėtumėte, kad būtų?
– Manau, kad yra daugybė puikių mokytojų, kurie mėgsta savo darbą, tačiau yra ir tokių, kurie atėję pirmąją dieną skuba į mokytojų kambarį žvilgtelėti, kada bus kitos atostogos. Verta pripažinti, kad dėl padoraus atlyginimo nemažai mokytojų dirba keliose mokyklose arba vos grįžę po darbo skiria laiką ne savo vaikams, o korepetitoriavimui.
Tuomet reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra prioritetas – laikas su artimaisiais ar siekiamybė uždirbti kuo daugiau pinigų. Tarp mano draugų yra nemažai mokytojų, kurie dirba mokykloje, grįžę į namus papildomai moko vaikus, o vakare puikiai laiką leidžia su šeima. Taigi pavyzdžių būna įvairiausių.
Gaila, bet Lietuvoje vis dar yra manančių, kad pedagogines studijas renkasi tik tie studentai, kurie niekur kitur neįstojo, o mokyklose dirba tie asmenys, kurie niekur kitur nepritampa. Kad situacija pasikeistų iš esmės, kiekvienas pedagogas turi dėti didžiules pastangas.
Jei kas nors į mokyklą atėjo dirbti atsitiktinai ir dirbdami su vaikais visiškai nejaučia malonumo, siūlyčiau jiems pagalvoti apie kitą sritį, kur jie užsiimtų mėgstama veikla, tuomet ir patys geriau jaustųsi.
– Daug kalbama apie mokytojo profesijos prestižą. Kaip tu manai, kas turėtų pasikeisti, kad mokytojo profesija vėl būtų viena iš prestižinių?
– Turi būti didelė žmonių siekiamybė tapti šios profesijos atstovu. Vis dėlto žmogaus, ugdančio vaikus, atlygis turėtų būti didesnis nei daugelio kitų specialybių atstovų. Priešingu atveju į mokyklas ateitų nemotyvuoti mokytojai, o vasaros atostogas išnaudos ne kvalifikacijos kėlimui, bet darbui Švedijos braškių laukuose.
– Kokia savo veikla, darbais su mokiniais džiaugiatės labiausiai?
– Kai pradėjau dirbti mokykloje, joje buvo mokinių savivalda, kurią lankė 5–10 klasių mokiniai. Man su kolege kilo idėja įkurti Mažąją mokinių savivaldą, kuri lankytų 3–5 klasių mokinius, bei tokiu būdu ugdyti jaunuosius lyderius.
Su vaikais aptariame mokyklos problemas, prisidedame prie renginių organizavimo, kiekvieną pavasarį ir rudenį rengiame akciją „Važiuok į mokyklą saugiai“, kurios metu skatiname atvažiuoti dviračiais. Dažnas mūsų mokyklą palygina su Olandijos, kadangi daugelis mokinių atvažiuoja dviračiais, pastarąjį kartą tokių buvo apie 300.
Taip pat džiaugiuosi, kad prieš 3 metus kilo idėja įkurti Jaunųjų keliautojų klubą. Šioje veikloje su vaikais vykstame į išvykas, lankomės įvairiose įstaigose, kad vaikai iš arti pamatytų skirtingų profesijų atstovus. Taip man kilo idėja išleisti knygą, kurioje sudėti 24 skirtingų profesijų atstovų interviu. Nuo prezidento iki ekskavatoriaus vairuotojo – kiekvienas turi ką papasakoti ir tai pažintis su jais iš labai arti.
– Koks, jūsų manymu, turėtų būti šiuolaikinis ir ateities mokytojas?
– Drąsus, kūrybiškas, motyvuotas. Baigėsi laikai, kai pamokos vedamos tik klasėje, sėdint mokinio suole. Svarbu keisti mokymosi aplinką, ieškoti būdų kaip sudominti mokinius. Jei mokytojai įdeda pastangų, galima net ir nelabai įdomią temą paversti patrauklia. Būtent tą darau ir aš bei matau, kokią naudą turi toks požiūris ir veiksmai.
Taip pat mokytojai ir ministerijos vadovybė turėtų pagaliau suprasti, kad vaikus pirmiausia reikia ruošti ne egzaminui, o gyvenimui. Pats dažnai dalyvauju viešose diskusijose ir žiniasklaidoje dalijuosi nuomone apie tai. Manau, kad taip prisidedu prie žinios apie šiuolaikinius mokytojus ir atviras visuomenei mokyklas skleidimo.
– Ką norėtum pasakyti kitiems Lietuvos mokytojams?
– Linkiu mokytojams neprarasti tikėjimo ir nenustoti stengtis.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
