„Tiesa, yra tik vienas dalykas, kurio nerekomenduoju“,- apie savo kuriamas „Tata paper“ rankines juokdamasi sako pašnekovė, – Tai nešiotis tokius aštrius daiktus, kaip peilis ar žirklės“.
Idėją pamatė užsienyje
Marija – iš Radviliškio, tačiau Vilnius jos širdį užkariavo dar studijų metu. Moteris atvykusi į sostinę Vilniaus kolegijoje mokėsi kultūrinės veiklos vadybą, o paskui Vilniaus dailės akademijoje krimto kultūrinės veiklos vadybos ir politikos mokslus.
„Aš visą gyvenimą esu susijusi su menu“, – pasakojimą mums prisėdus jaukioje kavinėje pradėjo ji. Jau nuo 5-erių moteris mokėsi groti pianinu, lankė dailės mokyklą, šoko bei dainavo.
Marija – žinomas veidas ir, ko gero, daug kam ne kartą matytas televizijos ekranuose ar renginių vedėjos amplua. Tačiau anot jos, save parduoti yra daug lengviau nei daiktą iš popieriaus.
Idėja kurti savo verslą, ir iš popieriaus siūti rankines, kuprines, kosmetines ir kitą grožį verslininkei kilo visai netikėtai, vaikštant parduotuvėlėje užsienyje.
„Mes labai daug keliaujame ir būnant Lenkijoje užėjau į vieną parduotuvę. Tiesą sakant, būčiau net neužėjusi, jei ne mano draugė. Ten kabėjo daug rankinių, kuprinių.
Pagalvojau, kokia tai įdomi oda, o priėjusi mergina paaiškino, kad tai ne oda, o popierius. Pradėjau klausinėti“, – apie pirmąją pažintį su tokia verslo idėja pasakojo ji.
Po kurio laiko įvykusi kelionė į Italiją jai tada tapo lemtinga.
„Ten žmonės iš to paties popieriaus siuvasi net batus. Viskas priklauso nuo popieriaus apdirbimo“, – rodydama savo kuprinę aiškino Marija ir atsiminė, kad jai dar nespėjus grįžti į Lietuvą, pas ją jau buvo gabenamas užsakytas popierius.
„Pagalvojau, kad reikia pabandyti“, – šypsodamasi atsiminė ji.
Pirmoji kuprinė – tragedija
Gavusi pirmąją savo užsakyto popieriaus siuntą Marija susirado siuvėją, kuri jai padėjo darbuotis. Tiesa, paklausta apie pirmąją pasiūtą kuprinę, moteris juokėsi ir ją vadino „tikra tragedija“.
„Kai siuvėja Olga pasiuvo pirmąją kuprinę, ji mane pasikvietė. Nepatikėsite, bet buvo visiška tragedija“, – pasakojo Marija. Anot jos, dirbti su tokia medžiaga yra visai kas kita nei su oda, reikia žinoti daug specifinių dalykų ir niuansų, o darbui ieškoti ir netradicinių įrankių, pavyzdžiui, medinių šaukštų.
„Jį naudojame mažų siuvinių kampams išversti“,- prisipažino moteris.
Supratusi, kad internetu Lietuvoje iki šiol nematytų popierinių rankinių ir kitų aksesuarų Marija neparduos, o žmonėms viską svarbu pamatyti ir pačiupinėti savo rankomis, ji su savo gaminiais pradėjo dalyvauti įvairiausiose mugėse ir parodose.
Turėjo įtikinti ir savo vyrą
Kartą įtikinėti savo parduodamų prekių kokybe jai teko net savo vyrą.
„Mano vyras, norėdamas įsitikinti, kad daiktus tikrai galima skalbti skalbyklėje, kartą rankinę skalbimo mašinoje išskalbė su batais. Ir ką jūs galvojate, jai nieko nenutiko“, – juokėsi Marija.
Anot jos, viskas dėl to, kad popierius, kuris yra naudojamas prekių gamybai, yra ne iš medžio, o iš augalų šaknų.
„Jis gaunamas išarus žemę, išsijojus šaknis ir iš jų išspaudus popierių. Jis vėliau yra rauginamas ir nuo to proceso priklauso jo tekstūra ir spalva“, – apie specialaus popieriaus gamybą sakė Marija.
Tiesa, ji pati popieriaus negamina, jį siunčiasi iš užsienio šalių – Italijos, Vokietijos.
„Kiekvienas popierius turi savo setifikatą, kiek svorio, drėgmės jis atlaiko. Kai dalyvauju parodose, aš visada savo kosmetinę pamerkiu į tokį nedidelį akvariumą, kad žmonės galėtų įsitikinti, jog jam nieko nenutiks“, – sakė ji ir juokavo, kad štai pavyzdžiui kosmetinė vandenyje gali mirkti apie 72 valandas, nes vėliau tiesiog pradeda rūgti vanduo.
Klientai stebisi kaina
Nors šiandien Marijos „Tata paper“ veikia jau pusantrų metų, sunkiausia, anot jos, įtikinti žmones, kodėl kuriami daiktai nekainuoja 20 eurų.
„Dažniausiai klientai galvoja, kad popierius yra labai pigus, tačiau mano kuprinės kainuoja apie 150 eurų. Didžiausią savikainą ir sudaro specialus popierius, taip pat nereikia pamiršti, kad kiekvienas daiktas yra rankų darbo.
Nėra turtingo vyro, nėra tėčio oligarcho, viską darau pati. Mano popierius kainuoja tiek pat, kiek gera oda“, – iškart klausimams užbėgdama už akių sakė verslininkė.
Marija skaičiavo, kad šiuo metu ji yra pasiuvusi ir pardavusi jau apie 1,3 tūkst. prekių, o klientui pasiūti prekę užtrunka įvairiai – nuo savaitės iki dviejų.
Rankinės ir kiti moters kuriami aksesuarai gimsta Vilniuje, nedidelėje siuvyklėlėje, tačiau Marijos svajonė – parduotuvėlė – siuvykla Užupyje.
Paklausta, ar lietuviai perka tokius gaminius, Marija šypsojosi.
„Siunčiu prekes ir į Ameriką,ir į Londoną. Nemažai užsisako lietuviai emigrantai. Žinoma, prekyba Lietuvoje taip pat vyksta“, – sakė ji.
Kiek daiktų verslininkė turi pasisiuvusi sau, sakė suskaičiuoti nelabai galinti, tačiau tai ir kuprinės, kosmetinės, kompiuterio dėklas.
„Iš to popieriaus galima gaminti daug ką. Yra lenkų įmonė, kuri iš to popieriaus pristatė drabužių kolekciją. Potencialo yra“, – šypsojosi ji.
Pavadinimą įkvėpė tėtis
„Tata paper“ – pavadinimo atsiradimo istoriją, ne ką mažiau įdomi už pačias Marijos kuriamas prekes.
„Aš norėjau, kad pavadinime būtų žodis „paper“ (liet. popierius), nes vis tiek planavome prekes siūlyti užsienio rinkai“, – apie antrąjį pavadinimo žodį sakė ji.
O štai pirmasis – „Tata“, turi kiek įdomesnę įstoriją.
„Važiavau mašinoje ir svarsčiau, su kuo man siejasi popierius. Prisiminiau vieną vaikystės prisiminimą. Mano tėtis iki šiol nuo vaikystės visą maisto produkciją pakuoja į kepimo popierių. O pirmasis popierius, kurį parsisunčiau pabandyti siūti, ir buvo rudas.
Taip ir gimė žodis „Tata“. Prisiminiau, kad žemaičiuojant žmonės taip vadina tėtį“, – apie nuoširdų prisiminimą ir pavadinimo atsiradimą sakė Marija.
