Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Panevėžietės mokytojos mokiniai vos prieš kelias dienas skynė laurus Taline vykusiose tarptautinėse robotikos varžybose.
Ir tai J.Balčikonio gimnazijos mokytojos nebestebina, mat protingi vaikai, kuriuos įkvepia rodydama mokslo grožį, yra jos kasdienybė.
„Kadangi „Robotex“ dalyvavome pirmą kartą, tai, mūsų visų manymu, pirmas blynas neprisvilo. Kitais metais būsim „kietesni“. Varžybose įgijome neįkainojamos patirties, susipažinome su kitų šalių robotikos entuziastais. Varžybose mes esame konkurentai, po varžybų – kolegos ir bendraminčiai“, – pasakojo pedagogė.
Rungiasi sumo varžybose
Penktadienio popietę, kai lankėmės Panevėžio J.Balčikonio gimnazijoje, neužsivėrė R.Burbaitės kabineto durys. Dažną dieną, pasibaigus pamokoms, čia atskuba robotikos aistruoliai ir iš mokyklos neišeina iki sutemų.
„Tai ne būrelis. Tai labai prasmingas mano ir vaikų laisvalaikis“, – sutikdama kiekvieną, lėkdama prie tų, kuriems reikia patarimo, sakė mokytoja R.Burbaitė.
Įvairių klasių mokiniai įsitaisė prie kompiuterių ir virtualiai maketavo būsimus savo kūrinius, tobulino jau padarytus, nuo lentynų nusikėlę dėžes, kuriose – keisčiausias užduotis atliekantys ir svarbioms varžyboms paruošti robotai.
Tarkim, pora robotų „repetavo“ laukiančias sumo kovas.
Parodo mokslo grožį
„Vaikams noriu parodyti, kad gyvenimas yra sudėtingas, įdomus ir spalvingas. Jiems svarbiausia įrodyti, kad jie gali. Kai jie tuo patiki, ir rezultatai stulbinami.
Vaikai mane įkvepia. Kartais pagalvoju, kad jei ne jie, dirbčiau gal kur nors apkerpėjusi. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti nesupama vaikų“, – emocingai kalbėjo R.Burbaitė.
Ji gimnazistams dėsto informacines technologijas, mikrovaldiklių programavimo pradmenis, po pamokų veda robotikos užsiėmimus.
„Man labai svarbu vaikams parodyti mokslo grožį, o tai įmanoma, jei atskleidi jo taikomąją pusę. Vaikui mokytis pradeda patikti, kai jis pamato, kur jis visa tai gali pritaikyti.
Tarkim, matematikoje vaikams sunku trigonometrija. Vaikai nesuvokia, kas tie sunusai ir kosinusai, kaip tai pritaikoma. O atėję į robotiką jie pradeda tai suprasti“, – veiksmingą receptą atskleidė R.Burbaitė.
Mokytoja sutinka, kad daug kas galėtų sakyti: bepigu jai, juk dirba su gimnazistais, kurių ir motyvacija, ir gebėjimai aukštesni.
„Aš dirbau įvairiose mokyklose, pradėjau nuo profesinės. Tad tvirtai žinau: jei motyvuoji vaikus, gali daug pasiekti.
Būna, kad vaikas motyvacijos nejaučia dėl vargingo gyvenimo, skurdžios socialinės padėties. Aš susidūrusi su vaikais, kurie gabūs, talentingi, bet rinkdavosi profesinę mokyklą, kad greičiau pradėtų dirbti ir užsidirbtų. Ne vieną stūmiau mokytis toliau“, – pasakojo pedagogė.
Į mokyklą – iš gamyklos
R.Burbaitė J.Balčikonio gimnazijoje dirba penkioliktus metus. Visas jos pedagoginis stažas – 21 metai.
Tačiau jos profesinė karjera prasidėjo ne mokykloje. Šešerius metus tuomet jauna inžinierė, Vilniaus universitete baigusi fizikos studijas, dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamyklos kompiuterinės regos laboratorijoje. Kai pasidarė aišku, kad gamyklos laukia griūtis, teko dairytis kito darbo.
„Buvo sunku tuo metu rasti darbo mokykloje, ypač neturint pedagoginio išsilavinimo. O būdamas jaunas žmogus juk negali nedirbti“, – sakė R.Burbaitė.
Pirmiausia ji įsidarbino Panevėžio prekybos paslaugų ir verslo mokykloje, vėliau trejus metus dirbo Kazimiero Paltaroko katalikiškoje gimnazijoje.
„Nuo inžinerijos pereiti prie pedagogikos man nebuvo sunku. Tik pačioje pradžioje dariau didelę klaidą – stengdavausi viską padaryti pati. Profesinėje mokykloje pavaduotojas, stebėjęs mano pamokas, pamokė: „Tu viską darai labai gerai, esi puikiai pasiruošusi, bet duok daugiau darbo vaikams“, – naudingą patarimą prisiminė mokytoja.
Tapo mokslų daktare
Dirbdama katalikiškoje gimnazijoje ji nutarė pati tęsti studijas. Kadangi dėstė informacines technologijas ir programavimo pradmenis, įstojo į informatikos magistrantūrą Šiaulių universitete.
Baigusi šias studijas ji nesustojo – Kauno technologijos universitete apgynė daktarės laipsnį, parengusi darbą apie išplėstinius generatyvinius mokymosi objektus, skirtus informatikai mokytis.
„Dar Paltaroko gimnazijoje pradėjau dirbti su jaunaisiais mokslininkais, mat ten vaikai stiprūs buvo“, – sakė mokytoja.
Netrukus R.Burbaitė sulaukė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko kvietimo ateiti dėstyti jo vadovaujamoje mokykloje.
Idėją pakuždėjo buvę mokiniai
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje informacinių technologijų mokytoja turi 26 pamokas per savaitę, tačiau energingai pedagogei to nepakanka. Vieną dieną per savaitę ji dirba ir Kauno technologijos universitete, veda objektinio programavimo pratybas nuotolinio mokymosi technologijų specialybės magistrantams.
„Man smagu, kad nuotoliniu būdu mokosi suaugę žmonės, kurie jau turi po vieną ar net po dvi specialybes. Tarp jų yra ir anglų kalbos, kūno kultūros, dailės mokytojų, yra visiškai su švietimu nesusijusių žmonių. Prieš tai nieko bendra su tuo neturėję, po dviejų mėnesių jie pradeda programuoti.
Žaviuosi šiais žmonėmis, jie po darbo randa laiko mokymuisi. Mano mokslinio darbo vadovas profesorius Vytautas Štuikys sako, kad mokslas yra kaip narkotikas, paragauji ir pripranti, ir jis teisus“, – pasakojo R.Burbaitė.
Kauno technologijos universitetas rengia virtualias programavimo pamokėles visos Lietuvos moksleiviams. Mokytoja prisideda prie to: ji konsultuoja užduočių kūrėjus studentus, kurie rengia įvairias gyvenimiškas užduotis, kaip pati sako, matematiką apvelka gyvenimu.
„Kaip kilo mintis, kad reikia tokių pamokėlių? Kai mūsų balčikoniečiai pradėjo studijuoti Kembridže, parveždavo daug geros informacijos. Tarkim, buvęs gimnazistas Justas Daubaras sakė: Britanijoje studentai tokias užduotis kuria mokykloms, kad mokytojams darbą palengvintų. Tad ir man prireikė to“, – šypsodamasi pasakojo pedagogė.
Ji tam turi paprastą paaiškinimą: būtų nuobodu kasmet vis tas pačias vaikams skirti, juolab kad užduotis pakužda pats gyvenimas.
Geru mini savo pedagogus
Kokius savo mokytojus ji pati prisimena geriausiai?
„Tuos, kurie sudėtingus dalykus mokėdavo paprastai paaiškinti, kurie buvo teisingi. Mano visi mokytojai Radviliškio rajono Sidabravo mokykloje buvo labai geri.
Pamenu, mums, ketvirtokams, matematikas ant lentos piešdavo uždavinio sąlygą, tarkim, vilką, besivejantį kiškį. Stipresniems mokiniams paskirdavo silpnesnius prižiūrėti. Ir jei silpniesiems vis tiek sekdavosi prastai, atsiimdavome mes, atsakingieji“, – šypsodamasi apie pirmąsias gautas pedagogikos pamokas pasakojo R.Burbaitė.
Ji pamena ir savo biologijos mokytoją, kuri paskatino dalyvauti olimpiadose. „Ji turėjo mokytojos talentą – pamatyti ir pastūmėti vaiką reikiama linkme“, – sakė R.Burbaitė.
Norėjo būti ir teisininke
Šeimoje R.Burbaitė yra vyriausia, turi du brolius ir seserį. Kaip vyriausia turėjo rūpintis mažaisiais. Tad tai greičiausia įkvėpė pirmąją svajonę, kuo tapti užaugus.
Būdama ketvirtokė, ji tvirtai žinojo būsianti matematikos mokytoja. Ne todėl, kad troško mokyti, tiesiog neįsivaizdavo, ką dar galėtų veikti matematikas. Šeštoje septintoje klasėje matematika buvo kiek primiršta – R.Burbaitė panoro tapti teisininke, teisėja. Aštuntoje devintoje – vėl posūkis, šįkart – į mediciną.
Tačiau aukštesnėse klasėse norą tapti gydytoja įveikė fizika.
„Man labai patiko, kad per fiziką galima eksperimentuoti, konstruoti. Galutinai nusprendžiau: mano kelias – fizika“, – pasakojo ji savo pasirinkimų istoriją.
Baigusi Vilniaus universitetą nutarė važiuoti arčiau namų, tad pasirinko Panevėžio „Ekraną“.
R.Burbaitė sakė, kad galėtų grįžti dirbti inžiniere, tačiau nežino, ar tikrai to nori.
„Manau, kad vaikams aš galiu duoti daugiau. O savo mokslinį troškulį patenkinu universitete. Nors ir gimnazistai turi tokių idėjų, kad kartais apstulbstu. Nemažai jų turi mokslininko potencialą, tam tinkamą protą, tai matyti. Jie smalsūs, o tai labai svarbu“, – sakė pedagogė.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
