Lrytas.lt rengia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
U.Liachovič kalbėdama daug gestikuliuoja. Ji šypsosi ir patvirtina, kad jai tai dažnai sako. Tai jos profesijos, kuri menkai pažįstama ir suprantama aplinkiniams, antspaudas. Kita vertus, ji visuomet buvo išraiškinga.
Jos, surdopedagogės, darbas – padėti kurčiam ar neprigirdinčiam vaikui kuo lengviau prisitaikyti prie girdinčiųjų pasaulio, lavinti jų bendravimo gebėjimus.
O kaip aktorystė?
„Savo darbe jaučiuosi esanti aktorė, kasdien turiu būti kūrybinga, sugalvoti, kokiomis priemonėmis sieksiu tikslo. Man tenka kaskart išmėginti vis kitokius vaidmenis“, – šypsojosi U.Liachovič.
Turi pedagoginį geną
Surdopedagogė U.Liachovič Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre Vilniuje dirba ketvirtus mokslo metus.
„Apie pedagogiką visai negalvojau, atrodė, kad tai būtų paskutinis dalykas, kurį studijuočiau. Tačiau mama mokytoja paklausė, gal norėčiau tapti logopede. Juolab prisiminiau vaikų darželyje, kurį lankiau, vykusias logopedo pamokėles. Man jos patiko“, – savo pasirinkimo priešistorę pasakojo U.Liachovič.
Greičiausia tuomet išsiskleidė ir tai, kas užkoduota prigimtyje. Ne tik Uršulios mama – mokytoja, bet ir teta bei močiutė. Viena – rusų ir anglų kalbos, antroji – ikimokyklinio ugdymo specialistė ir pradinių klasių mokytoja.
Studijuoti U.Liachovič išvyko į Lenkiją, Varšuvą. Pasirinko Specialiosios pedagogikos akademiją.
Įkvėpė draugės pavyzdys
Po pusmečio Uršulia turėjo apsispręsti ir pasirinkti specialybę. Lemtinga tą akimirką tapo pažintis su bendramoksle, kuri turėjo kurčią seserį.
„Mano draugė papasakojo, o ir pati mačiau, kaip ji bendrauja su seserimi. Man taip visa tai patiko, kad nusprendžiau rinktis surdopedagogiką“, – sakė U.Liachovič.
Kurčiųjų buvo ir tarp Uršulios bendrakursių. Be to, per trejus studijų metus ji turėjo ne vieną praktiką, per kurią susidurdavo su negirdinčiais žmonėmis. Jų metu sėmėsi žinių, kaip turi vykti specialūs užsiėmimai, kokie terapijos būdai tinkamiausi kurtiems žmonėms.
„Per praktikas mokiausi iš kolegų, tai buvo neįkainojama patirtis. Gėriau tas visas žinias. Žinojau, kad man jų prireiks, kai grįšiu į Vilnių. Visuomet žinojau, kad savo ateitį siesiu su gimtąja Lietuva“, – sakė U.Liachovič.
Viena iš praktikų vyko Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, į kurį ji ir sugrįžo po studijų.
Padeda ir lėktuvo garsas
U.Liachovič per ketverius savo karjeros metus yra tekę dirbti su įvairaus amžiaus vaikais, kurie turi klausos aparatus ar implantus. Jauniausi jos mokiniai dar nebuvo nė metų sulaukę, į kabinetą atskubėdavo ir vyresnieji paaugliai. Šiemet ji daugiausia dirba su ikimokyklinukais ir pradinukais.
„Mūsų centre vaikams priskiriamas surdopedagogas. Mudviejų darbas – individualus. Kartu mes laviname klausą, ugdome kalbą, mokome taisyklingai tarti garsus. Kai dirbu su vyresniais, svarbu atsižvelgti į tai, ko vaikas mokosi per lietuvių kalbos pamokas. Dažnai reikia skirti didelį dėmesį žodyno plėtojimui.
Jei vaikas – neprigirdintis, laviname klausą, geriname rašymo, skaitymo įgūdžius“, – pasakojo U.Liachovič.
Ji pasitelkia tiek muzikos įrašus, tiek naudingas būna tuomet virš Vilniaus praskrendantis lėktuvas, praburzgiantis motociklas. Viskas, su kuo mes susiduriame kasdieniame gyvenime.
Dažnai mokytoja bendrauja kurčiųjų kalba. Jos, kaip sakė U.Liachovič, taip paprastai neišmoksi, tiksliau jos reikia mokytis nuolat. Ji pasidžiaugė, kad mūsų šalyje ši kalba pripažinta gimtąja kurčių žmonių kalba.
„Mūsų vaikai tokie patys, kaip visur. Jie kartais ir neklauso, tenka sudrausminti, paauklėti. Tai visiškai normalu“, – kalbėjo surdopedagogė.
Jos darbe, siekiant kuo geresnių rezultatų, svarbu bendradarbiavimas – tiek su dalykų mokytojais, tiek su tėvais.
Kartais Uršuliai tenka palaikyti tėvus, ypač tuos, kuriuos neseniai užgriuvo žinia, kad atžala – kurčia.
„Visuomet paaiškinu, kad pirmieji vaiko metai tokioje situacijoje yra svarbiausi. 80 proc. sėkmės priklauso nuo tėvų. Tad svarbu, kad jie nesutriktų, kad suprastų, jog yra pagalba, kad mąstytų pozityviai“, – kalbėjo U.Liachovič.
Tenka paaiškinti, koks jos darbas
„Žmogus, kuris pasirinko būti pedagogu, turi mėgti bendravimą, domėtis įvairiomis šiuolaikinėmis aktualijomis, jis turi būti labai lankstus, juk pasaulis greitas ir nuolat eina į priekį. O ir kantrybės reikia daug. Geras mokytojas pirmiausia yra geras žmogus“, – sakė Uršulia.
Ji ne tik dirba surdopedagoge. Ji Šiaulių universitete studijuoja specialiąją pedagogiką ir logopediją – vykti į kitą miestą nereikia, suburtos grupės mokyti iš Šiaulių atvyksta patys dėstytojai.
„Tikiu, kad ateityje man pavyks susieti visas tris specialybes“, – sakė U.Liachovič.
Ji tikisi, kad dvi būsimos profesijos bus suprantamesnės aplinkiniams, nes dabar, juokėsi Uršulia, jai tenka kaskart naujiems pažįstamiems aiškinti, ką veikia surdopedagogai.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
