Pati tokios krautuvėlės idėja vyrui gimė taip pat neatsitiktinai. Penkiolika metų emigracijoje praleidęs kėdainietis pasakojo, kad panašias vietas nuolat matydavo užsienyje ir norėdavo kažką panašaus parvežti į gimtąjį kraštą.
„Dabar kartu dirbame, vargstame, milijonus skaičiuojame, – juokavo darbo bei gyvenimo partnerei Irmai į petį įsikibęs vyras. – Ir nors užsienyje sekėsi puikiai, mane visuomet viliojo grįžimas namo, į Lietuvą. Kaip sakoma – Rytuose gimus, į Rytų pusę ir traukia. Kaip mažas vaikas norėdavau grįžti pas mamą.“
Užklupo nesėkmingas etapas
Kėdainiuose gimęs ir augęs R.Mačiulskis pasakojo, kad baigęs vidurinę studijavo Vilniaus statybos technikume, tačiau mokslų jame taip ir nebaigė.
Visuomet jį traukė gimtieji Kėdainiai, į kuriuos ir sugrįžo radęs darbą vienoje statybinių medžiagų parduotuvėje.
„Ten dirbau apie dešimt metų, iki 2000-ųjų. Kėdainiai tuomet buvo pakilime: visi masiškai pirko, vyko žvėriškos statybos.
Aš mėgau tokį darbą. Mano tėtis irgi gyvendamas kaime važiuodavo į Kauno turgų, ten pardavinėdavo ir pirkdavo įvairias prekes“, – prisiminė pašnekovas, pridurdamas, kad jam visada be galo patikdavo bendrauti su žmonėmis.
Tiesa, užklupusios nesėkmės privertė jį pakelti sparnus ir ieškoti laimės svetur. R.Mačiulskis pasakojo, kad visada su pavydu žiūrėdavo į parduotuvės savininką, kuriam labai sekėsi, nors pats pradėjo nuo mažos krautuvėlės.
„Pradėjau jausti, kad čia ne mano vieta. Tuo metu kaip tik išsiskyriau su žmona. Viskas įvyko labai greitai ir netikėtai, pragyvenome santuokoje beveik 18 metų, auginome sūnų… Buvo labai liūdna. Tai buvo viena iš priežasčių išvykti“, – svarstė kėdainietis.
Jis patikino – viliojo ir naujos, didesnės galimybės. Svetur pradėjo vykti didžioji dauguma vyro draugų, kurie sunkiu metu buvo didžiausias R.Mačiulskio ramstis.
Trukdė kalbos barjeras
R.Mačiulskis pasakojo, kad 2000 m. pirmoji jo stotelė buvo Švedija, kurioje vyras dirbo beveik metus.
Ten jau buvo pradėjęs darbuotis jo draugas, kuris ir pakuždėjo Rimantui, jog Švedijoje trūksta statybininkų.
Anot kėdainiečio, jam ten puikiai sekėsi, tačiau sunkiausia buvo peržengti kalbos barjerą, nes jis nemokėjo nei anglų, nei švedų kalbos.
„Tačiau net ir tai man nesukliudė bendrauti. Pamenu, kaip švedė, pas kurią gyvenome, kartą paklausė, kaip man sekasi. Aš kalbėjau rusiškai, o ji angliškai, nors abu vienas kito nesupratome.
Juokingiausia, kad vėliau prie manęs priėjęs draugas stebėjosi, iš kur ta švedė žino visą mano gyvenimo istoriją. Vadinasi, kažkaip susikalbėjome“, – juokėsi jis.
Švedija ir buvo pirmoji šalis, kurioje R.Mačiulskis susižavėjo mažomis krautuvėlėmis, kuriose būdavo galima įsigyti šviežių daržovių, vaisių, mėsos bei kitų ūkininkų produktų.
Jam buvo keista, kad žmonių kiemuose matyti gražios pievelės ir gėlės, o ne daržai su bulvėmis, kaip jis buvo įpratęs matyti Lietuvoje.
„Buvo neįprasta, kad daržoves pirkti švedai eina į parduotuvę, o ne auginasi jas patys. Man tai buvo labai gražu. Apskritai Švedijoje man patiko ir žmonės, ir kultūra“, – vardijo vyras.
Papuolė į žirgyną
Tiesa, po metų jis kartu su draugais nusprendė išvykti į Daniją, nes buvo kalbama, kad ten už tą patį darbą žmonės gauna didesnį atlyginimą.
„O juk visi mes ten važiavome užsidirbti“, – pažymėjo pašnekovas.
Darbas pasitaikė išties neįprastas. Visi trys kėdainiečiai papuolė į sportinių žirgų fermą, kur penkiolika metų prižiūrėjo žirgus, apie kuriuos prieš tai visiškai nieko neišmanė.
R.Mačiulskis pasakojo, kad iš pradžių buvo sunku, nes net nežinojo, kaip prieiti prie šio gyvūno.
„Teko daug ko išmokti, nes tai man buvo visiškai nauja. Man būdavo labai keista, kad tie žirgai (kurių buvo apie 50) buvo puikiai sustyguoti, turėjo savo dokumentus ir net vardus. Pamenu, šeimininkė sakydavo: „Nueik pas Raketą, Brigitą...“ – šypsojosi jis.
Vyras tikino, kad danai be galo vertino lietuvių darbą, nes jie ne tik atlikdavo savo pareigas, t. y. prižiūrėdavo žirgus, valydavo jų gardus, vesdavo juos pasivaikščioti ir pan., bet ir padėdavo paruošti šieną, o statybų patirties turintis Rimantas net padėjo sumūryti naują fermą.
„Šeimininkė buvo labai patenkinta, norėjo net pavadinti ją mano vardu. Vietiniai labai stebėdavosi, kaip lietuvis, kuris dar dirba su žirgu, gali ir pamūryti. Mus tikrai labai mylėjo“, – prisiminė jis.
Paklaustas, kuo galbūt skiriamės nuo danų, vyras pažymėjo visiškai kitokią darbo kultūrą. Anot jo, jam buvo be galo keista, kad darbdaviai nudirbti reikiamus darbus prašydavo gražiai, o ne įsakydavo juos daryti.
Nusprendė grįžti namo
Tačiau metams bėgant kėdainietis vis dažniau pradėjo galvoti apie grįžimą namo. Paskatino ir dar viena ištikusi tragedija, kuomet Danijoje tragiškai žuvo kartu su juo fermoje dirbęs brolis bei draugas.
„Ilgėdavausi Lietuvos, mama buvo likusi čia. Kaip mažas vaikas, atsisėdęs į lėktuvą ir išpūtęs akis, laukdavau, kada čia bus tas Vilnius. Visi mes laukdavome, gal dėl to, kad vyresnio amžiaus žmonės…
Gyvenau tikrai gerai, bet tiesiog ateina laikas, kai reikia grįžti namo. Buvo gaila ir Lietuvoje likusios mamos, kuri nuolat verkdavo, kad prarado jau vieną sūnų ir nenori prarasti ir kito“, – prisiminimais dalijosi kėdainietis.
Ir pridūrė – pabodo ir vienatvė, nes Lietuvoje buvo susiradęs draugę Irmą, kuri nuolat atvykdavo jį aplankyti.
Per tokius apsilankymus kartu pradėjo svarstyti apie nuosavą krautuvėlę, kurioje pardavinėtų sveikus produktus.
„Pagalvojau, kad visų pinigų vis tiek neuždirbsiu, tad metas vėl grįžti į Lietuvą. Pamenu, kaip buvo keista, nes Vilnius ir visa Lietuva buvo be galo pasikeitusi. Ir nors sužavėjo sostinė, neįsivaizdavau savo gyvenimo kitur, nei Kėdainiuose“, – aiškino jis.
Grįžęs kėdainietis dar gerus metus svarstė apie krautuvėlę ir vieną dieną, pamatęs senamiestyje nuomojamas patalpas, iškart nusprendė, kad pagaliau metas ryžtis įgyvendinti svajonę.
„Nebenorėjau eiti pas kažką dirbti. Žinoma, buvo daug baimių, bet jaučiausi labai gerai, kai 2016 metais duris atvėrė ši krautuvėlė, ypač, kai pamačiau, kiek daug žmonių ateina.
Be abejo, visada norisi, kad geriau sektųsi. Jaučiasi, kada žmonės gauna atlyginimus, tada daugiau užeina. O mėnesio gale mažiau sulaukiame.
Tačiau apie emigraciją nebegalvoju. Jau nebe tie metai eksperimentuoti“, – šypsojosi krautuvėlės savininkas.
