Tai – Marytė Čebatoriūnienė. Ji dirbti į šią kirpyklą atėjo 1968-ųjų kovą, baigusi tuometę Vilniaus plataus profilio kirpėjų mokyklą. Mokslas joje truko 1,5 metų, po to dar pusmetį reikėjo atlikti praktiką. Ir kaip atėjo tuomet, taip ir liko iki šiol. Kaip toje dainoje: keitėsi ir laikas, ir veidai, o ponia Marytė vis ties vyrų galvomis buria, kuria visiems gerą nuotaiką.
Per pusę amžiaus, sako, įgijo daugiau nei keturias dešimtis nuolatinių, savų, klientų, kurie kerpasi tik pas ją.
Pabandėme suskaičiuoti, kiek apytikriai galvų nukirpta per tą pusę amžiaus. Kirpėja sako, kad vidutiniškai per dieną apkerpa septynis vyrus. Septynetą dauginam iš mėnesio dienų, gautą skaičių iš dvylikos mėnesių, o tą skaičių iš dirbtų metų skaičiaus. Gauname nei daug, nei mažai... šimtą dvidešimt šešis tūkstančius.
Žinoma, tai tik apytikris skaičius, nes niekas niekada neskaičiavo, kiek nukerpama.
Prieš pusę amžiaus
Tuomet, iki bemaž viso sovietmečio pabaigos, kirpyklos buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dalis (dabar kirpykla priklauso bendrovei „Lelija“). Sovietmečiu viskas buvo planuojama, tad klausiu, ar buvo ir planas, kiek žmonių apkirpti. Ponia Marytė sako, kad tuomet planavo ne galvas, o pinigus. Gavus pajamų 100 rublių, už 9 rublius leisdavo įsigyti odekolonų, iš kurių populiariausias ir prabangiausias buvo „Krasnaja Moskva“ („Raudonoji Maskva“). Tam tikra nostalgija jam jaučiama iki šiol. Šis produktas Rusijoje tebegaminamas, patenka ir į Lietuvą, tad jo radusi, ponia Marytė būtinai nusiperka.
M. Čebatoriūnienė gimė ir augo Ceikinėliuose, tad į darbą važinėjo iš kaimo (butą Ignalinoje gavo tik 1982-aisiais). Žiemomis iki autobuso reikėdavo kelis kilometrus bristi per pusnis. Dirbti pradėjo moterų kirpykloje, tačiau greitai perėjo į vyrų pusę, nes buvo alergiška gausiai moterų kirpykloje naudojamiems įvairiems chemikalams.
Labiausiai iš tų laikų įsiminė kirpyklos išvykos į kaimus. Važiuodavo specialiu, žiemą nešildomu autobusu. Kaimo žmones kirpdavo arba buities paviljonuose (jei būdavo tokie), arba tiesiog autobuse įrengtoje kirpykloje. Žiemą toks autobusas-kirpykla buvo šildomas... uždegtomis litavimo lempomis. Daugybę kartų važiuota į Mielagėnus, Palūšę, Daugėliškį, Dūkštą ir kitas gyvenvietes.
Džiaugiasi kolektyvu
M. Čebatoriūnienė ypač džiaugiasi draugišku kolektyvu. Jis toks buvo nuo pat pradžių, nors per pusę amžiaus jau pasikeitė daugybė žmonių. Iki šiol šiltai atsimena pirmuosius kolegas, su kuriais teko dirbti: Joną Čeponį, Aušrą Gasparavičienę, Valę Aleknaitę, Valę Nalivaikienę, Masiulienę ir daugelį kitų, kurių laikas jau ir vardus iš atminties ištrynė.
Vienu metu ponia Marytė ir kirpėjų brigadininke dirbo. Teko dažnai į ilgalaikes komandiruotes išvykti. Netolimas – kelis mėnesius padirbėti Palūšėje, Dūkšte. Į šį miestelį seniūno Vytauto Kazėno prašymu dar prieš dvejus metus 2–3 kartus per savaitę važiuodavo.
Nuo klientų niekada neverkė
O kokie anais laikais ir dabar klientai? Ar reiklūs, kaprizingi, priekabūs? Kirpėja sako, kad įvairių nuotykių per tą laiką būta, bet dar niekada dėl nė vieno kliento įnorių ar kaprizų verkti neteko. Kirpo ir stambesnio „kalibro“ viršininkų, iš kurių stambiausias – tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Jį ponia Marytė kirpo stebint gausiai publikai 2005 m. rudens mugėje (redakcijos archyve ir nuotrauka yra išlikusi).
Pas ją ne kartą kirposi rajono kompartijos pirmasis sekretorius K. Kasnikauskas, kiti, žemesni sekretoriai. Su jais nesusipratimų nebuvo. Tik kartą, vieną tokį „šišką“ nukirpusi, Marytė pamiršo pakvėpinti, tai šis atsistojęs oriai paklausė: „O odekolonas nepriklauso?“. Problemų ir kaskart baimės buvo su barzdotais vyrais. Mat sovietmečiu nebuvo kokybiškų skutimosi peiliukų, o jei kliento oda dar labai jautri, tai skutant kaip mat ant jos kraujo lašelių ištrykšdavo.
Iš sovietmečio įsiminė kuriozinių atvejų, kai klientus į kirpyklą įsileisdavo... pro langą. Mat už durų dažnai kirptis laukdavo ilga „dačnykų“ iš tuomečio Leningrado eilė. Ateina pažįstamas, skuba, nori greitai nusikirpti, o anie tai už jokius pinigus be eilės nepraleis. Tad kol durys į fojė uždarytos, savus pro langą įsileisdavo.
Dėl modelinio kirpimo klientai niekada nebuvo reiklūs. Dabar jaunimas kartais atsineša modelio paveikslėlį telefone, parodo, kad taip nori nusikirpti, ir taip apkerpami. Ponios Marytės nuolat laukia ir gimtajame kaime, ten nuvažiavusi, pirmiausia savo kaimynus nukerpa.
Konkurencija neišgąsdino
Atkūrus nepriklausomybę, visas buitines paslaugas, kaip ir prekybą ir dar daugelį kitų sričių, valstybė atidavė į privačias rankas. Prisikūrė mieste ir privačių kirpyklų. „Pradžioje buvo nejauku – ar neliksime be darbo? Tačiau gretai paaiškėjo, kad visiems užteks vietos po saule. Dauguma ignaliniečių kaip ėjo į senąją kirpyklą, taip ir eina. Pradžioje buvo atvejų, kai vyrai ateidavo pas mus, pabėgę iš kitų kirpyklų. Pusiau nukirpti, prašė baigti darbą ir dar broką pataisyti. Tuomet ir supratau, kad rimtos konkurencijos nebus, jos nereikia bijoti“, – prisimena M.Čebatoriūnienė.
Kadangi dabar tapo madingi įvairūs liudijimai, tai ir aš paliudysiu – šioje ponios Marytės kirpykloje šių eilučių autorius kerpasi jau 51-erius metus. Po keturių pradinės mokyklos kaime metų į penktąją klasę Ignalinoje atėjau 1967-aisiais. Ir nuo to laiko kerpuosi tik šioje kirpykloje. Kitur dar neteko.
Spalio 1-ąją ponia Marytė šventė gimtadienį. Eilinį, apvalus jubiliejinis – kitąmet. Trauktis ant atsarginių senjorų suolelio dar neketina. Sveikata neskriaudžia, tad tas įspūdingas pradžioje suskaičiuotas skaičius dar augs, didės. Tačiau ir prabėgę metai niekur nedings, tad, ko gero, kartais norėsis atsiversti seną nuotraukų albumą, iš kurio lapų dar jaunystė šypsosi. Ir tas šypsenas tarsi pasiskolinti dabarčiai...
