Kai 2016 m. kovą „Forbes“ bendradarbė Elisabeth Schimpfössl kalbino prodiuserį Konstantiną Ernstą, jo paklausė, kodėl į 2014 m. Sočio olimpiados atidarymo ceremoniją neįtraukė praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vaizdų, nors šokėjų pasirodymais, specialiaisiais efektais ir vaizdo įrašais buvo atkurta kone visa Rusijos istorija.
„To laikmečio atmintis pernelyg šviežia, – atsakė K.Ernstas. – Tie metai buvo per skausmingi, kad tai galėtum rodyti televizijoje“.
Jei netgi kūrybinės profesijos atstovas K.Ernstas, kalbėdamas apie dešimtąjį dešimtmetį,atsargiai renka žodžius, ką tuomet kalbėti apie rusų verslininkus?
Kassyk kalbantis su „Forbes“ bendradarbe jie stengėsi nutolti nuo to meto palikimo.
Pavyzdžiui, Piotras Avenas, 22-asis iš turtingiausių Rusijos verslininkų (šiais metais turtas vertinamas 5,1 mlrd. JAV dolerių), išsyk, kalbėdamas su E.Schimpfössl, perėjo prie anglų kalbos.
Verslininko nuomone, 1995-ųjų įkeitimo aukcionai buvo „absoliučiai neteisingi“, o to pasekmės jaučiamos dar ir dabar. „Praeis dar daug laiko, kol privati nuosavybė Rusijoje bus laikoma teisėta“, – įsitikinęs P.Avenas.
Ir jis teisus: 70 proc. Rusijos gyventojų kaip ir anksčiau mano, kad sąžiningu darbu didelių turtų nesusikrausi. Vienintelis būdas to pasiekti – sukčiavimas.
Anot E.Schimpfössl, kas sykis, kai ji rusų milijardierių paprašydavo pasidalinti mintimis – tegul ir pačiais bendriausiais bruožais – apie tai, kas leido jiems susikrauti turtus, apie praėjusį dešimtąjį dešimtmetį jie kalbėdavo itin nenoriai.
Sukus darbas, prisimindavo jie, inovatyvus mąstymas, galbūt šiek tiek sėkmės. Be to, kiekvienas pašnekovų pabrėždavo, tai, kad turimą padėtį susikūrė pats.
Šiuo požiūriu rusai – ne vieniši. Gegužę paskelbus turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių reitingą „Sunday Times Rich List“ kalbėta, kad 94 proc. iš esančiųjų reitinge save taip pat priskiria būriui tų, kurie gerovę susikūrė patys.
Galbūt tai skamba banaliai ir pernelyg tiesmukai, tačiau iš esmės supratimas apie rezultatų pasiekimą savo jėgomis – gana sudėtingas reikalas.
Visi sutinka su jo pažodine prasme: kažkam nuo gimimo buvo suteiktos gana kuklios startinės pozicijos, tačiau tai nesutrukdė socialiniais laiptais padaryti žymaus šuolio aukštyn, lydimo, tikėtina, finansinės gerovės ir politinės įtakos augimo. Tačiau kaip atskirti tuos, kurie į pasiektas viršūnes užkopė išskirtinai savo jėgomis?
Jei atsigręšime į posovietinę Rusiją, tai formaliai apie visus be išimties jos piliečius galima sakyti, kad gerovę jie susikūrė patys savo jėgomis. Bet koks tais laikais naujai sukurtas asmeninis kapitalas buvo naujovė, nes Sovietų Sąjungoje tokios sampratos apskritai nebuvo.
Tačiau viskas sudėtingėja, kai imame svarstyti apie šio kapitalo formavimosi sąlygas.
Didžioji dauguma tų, kurie krovėsi savo kapitalą praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir jau šio amžiaus pradžioje naudojosi tais privalumais, kurie vargiai buvo prieinami eiliniams mirtingiesiems. Net jei jie nebuvo nomenklatūrininkų palikuoniai, jų tėvai greičiausiai priklausė sovietinių inteligentų ratui.
Įdomus pastebėjimas: itin turtingų rusų inteligentiškoji esmė su visu būdingu gero skonio ir žinių bagažu iškyla, kai jie nori parodyti savo kultūrinį lygį ir kilmę, bet lieka pašalyje vos tik ėmus kalbėti apie tai, kas kiekvienam iš jų padėjo pasiekti tokių rezultatų.
Daugelis jų mėgsta akcentuoti dėmesį aukštai sovietinio švietimo kokybei.
„Niekas iš mūsų nieko nepaveldėjo, – kalbėjo Borisas Mintsas (72-asis „Forbes“ sudarytame turtingiausių Rusijos verslininkų sąraše, 2017 m. turtas vertintas 1,3 mlrd. JAV dolerių). – Išskyrus išsilavinimą“.
Sėdėdamas savo viloje Kensingtone, Londone (Didžioji Britanija), rusas kolekcioninkas ir filantropas Igoris Cukanovas dalijosi atsiminimais apie kai kurias sovietmečio buities detales.
„Neturėjome nieko, tik išsilavinimą. Vienintelis dalykas, kas leido išsilavinusiems žmonėms išsiskirti, buvo knygų lentynose gausa“, – sakė filantropas. Cukanovų šeima taip pat turėjo didelę namų biblioteką ir, suprantama, Igoris užaugo jas skaitydamas.
Kultūriniai resursai – vienas faktorių, padedančių žmonėms prasibrauti į priekį. Reikia paminėti, kad Sovietų Sąjungoje egzistavo ir švietimo įstaigos, kurios sudarė palankias sąlygas megzti naudingus ryšius ir siekti karjeros. Dėl to didelių ambicijų vedinas jaunimas sugebėjo pasinaudoti dešimtajame dešimtmetyje atsiradusiomis galimybėmis.
Tad nereikia stebėtis, kad Michailas Fridmanas (šių metų turtas vertinamas 15,1 mlrd. JAV dolerių, 2018 m. „Forbes“ turtingiausių rusų verslininkų sąraše jis 8-asis) savo verslą pradėjo plaudamas langus. O Germanas Khanas (12-asis 2018 m. turtingiausių rusų verslininkų sąraše, turtas vertinamas 9,8 mlrd. JAV dolerių), žengdamas pirmuosius žingsnius turtų link turguje prekiavo marškinėliais ir džinsais.
Jų pirmasis verslas greičiau buvo nulemtas prigimties, o ne likimo piršto. Abu šie vyrai kilę iš inteligentiškų šeimų ir mokėsi geruose universitetuose.
M.Fridmano tėvas – inžinierius, gavęs valstybinę premiją už oro kontrolės sistemos sukūrimą. G.Khano tėvas buvo garsus mokslininkas, kurio specializacija – metalurgija. „Alfa Group“ įkūrėjas sugebėjo pasinaudoti epochos, avantiūristams lėmusios neįtikėtinus pelnus, suteiktomis galimybėmis.
Tačiau bet kuriuo atveju svarbiu faktoriumi medžiojant sėkmę buvo socialiniai ryšiai, kuriuos dabartiniams turtuoliams suteikė jų šeimos ir mokymosi įstaigos.
Milijardierius Aleksandras Svetakovas (38-asis 2018 m. turtingiausių rusų verslininkų sąraše, turtas vertinamas 3,3 mlrd. JAV dolerių) pirmuosius pinigus uždirbo iš importinių Singapūre pagamintų skaičiuotuvų. Būsimasis milijardierius „biurą“ įsikūrė tėvų namo rūsyje. Tame pačiame daugiabutyje gyveno keli Maskvos elito atstovai, tarp jų – ir K.Ernstas.
„Iš savo kambario galėjau matyti jo kambarį“, – pasakojo A.Svetakovas, tačiau taip ir neprisipažino – didžiuojasi tokia kaimynyste ar kratosi šitokių atsiminimų.
