Aprodydama savo derlių moteris pasakojo, kad čia auga pačios aitriausios paprikos pasaulyje, kurias paragauti išdrįsta ne kiekvienas.
„Jausmai būna tikrai įvairūs, nes aitrumas neateina tą pačią sekundę. Jis pirmiausiai pajuntamas burnoje, užgula ausis. Galiausiai jis eina link smegenų ir tuomet atrodo, kad nuo galvos nuimama oda ir skausmo vingiai pajuntami visu pasauliu.
Vienus jis dusina, žmonės pradeda žagsėti, kosėti. Visada iš nosies paleidžia skysčius, bėga ašaros. Bet ilgai šis skausmas neveikia, 10-15 minučių kančios ir praeina“, – juokėsi aitriųjų paprikų ūkio įkūrėja.
Eksperimentas, virtęs verslu
Tiesa, tokios egzotiškos produkcijos auginimas L.Garšvaitės gyvenime – tik hobis, nes pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis – darbas vietinėje rajono savivaldybėje.
Paties ūkio idėja raudondvarietei kilo maždaug prieš penkis metus, o jos įkvėpėjas buvo moters tėtis.
„Šiai istorijai, galima sakyti, jau yra apie 40 metų. Kai tėtis tarnavo Gruzijoje, jis paragavo tradicinės gruziniškos adžikos. Vieną dieną jis pasakė, kad niekur neranda, kur įsigyti panašų produktą, nes Lietuvoje jam analogų nėra.
Jis prisiminė visas sudedamąsias dalis, tad pripirko man ingredientų – paprikų bei įvairių prieskonių – ir paprašė pagaminti“, – hobio pradžią prisiminė ūkio įkūrėja.
Rezultatas jai pačiai labai patiko, tačiau L.Garšvaitė pažymėjo, kad padažą pasigaminti buvo labai brangu, nes tuomet turguje viena aitrioji paprika kainavo vieną litą, o tai jai pasirodė pernelyg didelė suma. Užsisakiusi sėklų, ji pati nusprendė užsiauginti aitriąsias paprikas mamos šiltnamyje.
Moteris pasakojo nustebusi, kuomet pamatė, kiek daug paprikų užaugo, o dėl derliaus gausos pradėjo domėtis įvairiais receptais ir eksperimentuoti, ką dar galėtų pagaminti iš tokio, rodos, lietuviams neįprasto augalo.
„Mano viena draugė moka labai gerai marinuoti ir eksperimentuoti su visokiais daržovių marinatais. Nuvežiau jai paprikas ir paprašiau pabandyti kažką pagaminti. Eksperimentus duodavome ragauti draugams ir viskas taip užsikūrė, kad po metų tėvai man padėjo ir pastatė dviejų arų šiltnamį.
Norėjau toliau gaminti ir adžiką, kurią užpatentavau ir jau turėjau savo prekinį ženklą „Gardžika“, – sakė L.Garšvaitė, paaiškindama, kad pavadinimo idėja kilo sujungus padažo tikrąjį pavadinimą su jos pavardės pirmuoju skiemeniu, arba – žodžiu „gardu“.
Tuomet šiltnamį ji išplėtė iki keturių arų ir pildė jį vis egzotiškesnėmis aitriųjų paprikų rūšimis, kol pasiekė ir Skovilio skalėje pripažintas pačiomis aitriausiomis (Skovilio skalė – čili pipirų aštrumo matavimo skalė, kurią 1912 m. sukūrė JAV chemikas Wilburas Scoville’as. Skovilio karščio vienetai nurodo kapsicino kiekį pipiruose – red.past.).
Viską daro rankomis
Ūkio įkūrėja tikino, kad pardavusi kelis produktus net ir norėdama nebūtų galėjusi sustabdyti naują hobį – žmonės jai skambindavo ir nuolat teiraudavosi, kada pasirodys dar kas nors naujo.
„Jie sakė, kad negalime šių produktų nepadėti viešai ant lentynų, nes tai yra įdomu ir skanu. Su drauge nusprendėme pabandyti prekiauti. Ieškojomės patalpų, tvarkėmės įvairius dokumentus…
Įmonę atidarėme gana įspūdingai, nes iš aitriųjų paprikų pagaminome suknelę. Jai buvo panaudota apie 4 tūkst. aitriųjų paprikų“, – juokėsi L.Garšvaitė.
Pirmieji jos kuriami produktai buvo įvairūs padažai, pagardai ir marinuotos aitriosios paprikos. Vėliau asortimentą papildė prieskoniai, džemai, tokie, kaip moliūgų bei pomidorų džemas su aitriosiomis paprikomis.
Tiesa, tik pradėjusi prekiauti mugėse L.Garšvaitė prisiminė susilaukusi daugybės neigiamų reakcijų ir nepasitikėjimo. Žmonės, pamatę aitriąsias paprikas, moteriai sakydavo, kad ji jas tikriausiai bus atsivežusi iš Lenkijos ir kitur, nes Lietuvoje jų niekas neaugina.
„Sakydavau, prašau, atvažiuokite pas mane, pasižiūrėsite, įsitikinsite patys. Kai kurie skeptikai labai netikėjo, sakė, kad neįmanoma čia užauginti arba tai yra nereikalinga ir neaktualu mūsų kraštui, nes lietuviai aštriai nevalgo, tai jiems tiesiog nebūdinga ir ką aš čia darau“, – teigė raudondvarietė.
Tačiau pridūrė – lietuvių skonis keičiasi ir jie pradeda vertinti kitokį, kokybišką maistą.
Ūkio įkūrėja pripažino, kad jos gaminama produkcija yra apie 30-50 proc. brangesnė už kitų naujai pasirodžiusių gamintojų.
„Bet tie, kas yra išragavę ir supranta, mūsų aitriųjų paprikų pagardus vertina visgi labiau nei pigesnius. Pasižiūrėjus į kitų gamintojų sudėtį, ant indelio matosi – dervos, visokie e, skonio stiprikliai… Pas mus to nėra, viskas, kaip pagamindavo močiutės“, – pridūrė ji.
Anot L.Garšvaitės, to įrodymas – ir pats produkcijos gaminimo būdas, nes, padedama draugės, ji visus procesus atlieka rankomis: „Tai tikrai yra sunkus ir ilgas procesas. Viską pjaustome rankomis, verdame dideliuose puoduose… Dabar visi mūsų savaitgaliai ir laisvas laikas yra užimti.“
Sieks pasaulio rekordo
Dabar moters šiltnamyje auga daugiau nei 15 aitriųjų paprikų porūšių, iš jų – daugiau nei pusė yra išsidėsčiusi pačioje Skovilio skalės viršūnėje.
Pavyzdžiui, jeigu lietuvių pamėgta ir jau gerai žinoma jalapeno aitrioji paprika turi 6-8 tūkst. aitrumo vienetų, tai kitos čia auginamos rūšys turi net iki pusantro milijono aitrumo vienetų.
„Dėl šių planuojame susitikti net su medicinos mokslininkais, nes manome, kad šios paprikos gali veikti ir kaip nuskausminamieji. Jau dabar parduotuvėse yra tam tikrų tepalų, nes aitrumas numalšina skausmą.
Juokėmės, kad per operacijas gal net nereikės narkozės – uždėsi papriką ir viskas“, – svarstė pašnekovė.
Paklausta, kodėl žmonės nori valgyti aitriąsias paprikas net jeigu jos jiems sukelia skausmą, L.Garšvaitė susimąstė, kad, nors kūnas į jas reaguoja kaip į sprogimą, smegenys, anot jos, tikriausiai jį supranta kaip skonį, kuris daugeliui yra įdomus ir priimtinas. Ji juokėsi, kad tai yra „skonis, kuris skaudina“, tačiau prie jo yra priprantama.
Moteris pasakojo, kad neseniai į jos ūkį paskambino vienas vaikinas iš Vilniaus, kuris, valgydamas ūkyje užaugintas aitriąsias paprikas, ruošiasi net pagerinti pasaulio rekordą.
„Tas vyrukas valgys apie pusantro milijono pagal skalę aitrumo paprikas. Jis yra kažkur susižinojęs, kad pasaulio rekordas, jeigu neklystu, yra per minutę suvalgyti 23 tokius pipiriukus. Jis nori suvalgyti 30. Viską filmuos televizija. Jau siunčiau jam partiją pabandymui, sakė, kad pavyko“, – stebėjosi ji.
Svajonė – hobį paversti pagrindine veikla
Jau atsisveikindama L.Garšvaitė pripažino – norėtų, kad hobis taptų ir pagrindiniu pajamų šaltiniu, nes kol kas, anot jos, tai nėra labai pelningas verslas – „visi biurokratiniai dalykai ir reikalavimai kai kurias idėjas verčia padėti į šalį“.
Jos teigimu, didžiausia svajonė būtų įkurti gamyklą ir savo verslą padaryti socialiai atsakingą – įdarbinti gyvenvietės žmones, įtraukti jaunimą.
„Aš labai norėčiau, kad ši svajonė virstų realybe. Kol kas trūksta šiokių tokių įgūdžių ir žmonių. Bandžiau suburti komandą, bet ūkio darbams žmonių kontingentas neretai būna nepatikimas, niekada negali žinoti, ar žmogus ateis ryte į darbą, ar ne.
Tikrai žinau, kad kitais metais turėsiu dar daugiau pačių aitriausių paprikų, o svajoti aš tikrai nebijau, nes svajonės pildosi“, – ateities planai dalijosi aitriųjų paprikų ūkio įkūrėja.
