Automobilis jam nėra prabangos daiktas – tiktai priemonė pasidaryti gyvenimą patogesnį judant iš taško A į tašką B.
Vilnietis dažniausiai vaikšto ar naudojasi pavėžėjimo paslaugomis. Jei reikia vykti iš Vilniaus į kitą Lietuvos miestą, jis sėda į traukinį, autobusą arba susitaria su draugais.
Tačiau startuoliui Lietuvoje vadovaujantis vilnietis labai džiaugtųsi, jei jo žmona Aina sugalvotų sėsti prie automobilio vairo.
„Moterys būna puikios vairuotojos. Tai būtų geriausias scenarijus, kokį tik galima numatyti“, – tikino A.Pacevičius.
Baigęs Vilniaus universitetą, kuriame studijavo komunikaciją, jis suprato, kad geriausia rinktis tai, kas patinka. Beveik devynerius metus jis praleido Lietuvos futbolo federacijoje (LFF) – iš pradžių buvo atsakingas už futbolo plėtros projektus, o vėliau dirbo rinkodaros vadovu.
Ilgą laiką jam ši veikla atrodė kaip svajonės išsipildymas. Ne tik atsitiktinumas lėmė, kad jis susirado tokį svajonių darbą. Tuomečiam LFF prezidentui Liutaurui Varanavičiui Andrius parašė ilgą laišką. Kaip prisimena, tai buvo emocingas futbolo aistruolio laiškas.
Jis buvo pakviestas į pokalbį, o žmogus, kuris priėmė A.Pacevičių, vėliau tapo LFF prezidentu. Tai buvo Edvinas Eimontas, su kuriuo jis toliau kartu dirbo.
A.Pacevičius dažnai lankydavosi prie Ženevos įsikūrusiame Nione, kur yra Europos futbolo federacijos (UEFA) būstinė, išklausė daug įvairių kursų. Ši tarptautinė organizacija daug investavo į vilnietį – lavino, mokė, kaip stiprinti Lietuvos futbolą, kad jis atsistotų ant kojų. Įdomiausia vilniečio patirtis buvo darbas 2012 m. Europos futbolo čempionate Donecke, Ukrainoje.
Nors mokydamasis vidurinėje mokykloje A.Pacevičius nelankė futbolo, o grojo klarnetu, jam pasisekė susipažinti su futbolo užkulisiais – nuo paauglystės buvo Lietuvos futbolo rinktinės gerbėjas ir nepraleisdavo nė vienų rinktinės rungtynių namie. Jau įsidarbinęs LFF laisvalaikį jis taip pat skyrė futbolui – kone kas savaitę mėgėjiškai žaisdavo kartu su kolegomis.
Futbolo jis pasiilgsta ir dabar, o dirbti naujoje srityje nėra paprasta. Tačiau nebuvo nė vienos dienos, kad jaustųsi atsisėdęs ne ant tos kėdės. Jį žavi tai, kad darbas yra labai dinamiškas.
Pavyzdžiui, rytą gali sugalvoti kokią nors idėją, per pietus – ją patvirtinti, o vakare – paleisti. Jo darbe nėra biurokratijos – jei idėja gera, nesvarbu, kas ją pasiūlė, ji bus įgyvendinta.
A.Pacevičius džiaugėsi, kad Vilniuje ir Kaune pavėžėjimo paslaugos tapo kasdienybe, o ne savaitgalio ar šventės dalis, kai automobilis kviečiamas grįžti namo. Tai rodo skaičiai.
Nors sportas ir pavėžėjimo paslaugas teikiančios technologijos iš pradžių atrodo nelabai susijusios, aistros nė vienoje srityje netrūksta – juk žmogui labai svarbu tikėti tuo, ką jis pats daro.
Dalyvaudamas konkurse dėl darbo startuolyje A.Pacevičius kaip vieną savo privalumų nurodė tai, kad jis nevairuoja.
„Niekada gyvenime nevairavau automobilio, visada stengiausi gyventi arti darbo, universiteto ar kitų svarbių vietų. Daug vaikščiodavau ir visada buvo įdomu, kaip verda gyvenimas mieste, kaip žmonės jame juda“, – teigė Andrius.
Tokio startuolio įkūrėjas Markus Villigas iš Estijos irgi neturi vairuotojo pažymėjimo.
Savo veiklą estas pradėjo 2013 metais Taline – tuo metu devyniolikmetis pasiskolino iš savo tėvų pinigų mokslui universitete, o už juos sukūręs pirmą programėlės versiją įtikino prie platformos prisijungti pirmuosius vairuotojus.
„Mūsų startuolyje dirba aistringi ir jauni žmonės – beveik kaip sporto komanda“, – taip vilnietis apibūdino savo kolegas.
Jis įsitikinęs, kad ateityje laukia daug nuostabių dalykų, kai žmonės galės dalytis ne tik automobiliais, bet ir kita privačia nuosavybe – pavyzdžiui, elektriniais dviračiais, parkavimo aikštelėmis. Dar vėliau, matyt, bus įdiegti autonominiai automobiliai be vairuotojo.
Dalijimosi ekonomikai stiprėjant turi keistis ir žmonių požiūris į vertybes. Iki šiol daugeliui Lietuvos gyventojų turėti automobilį yra svarbus tikslas. Tai patvirtina ir tyrimai, nes didėjant perkamajai galiai Lietuvoje vis daugiau žmonių perka naujus automobilius.
Statistika rodo, kad daug namų ūkių Lietuvoje turi ne po vieną, o po kelis automobilius, o Estijoje, kur perkamoji galia dar didesnė, dažniau šeimoje užtenka turėti ir vieną automobilį.
Juk jei automobilis stovi nenaudojamas, jis vis tiek amortizuojasi, o tai nėra efektyvu. Ir gaminant automobilį neišvengiama aplinkos taršos.
A.Pacevičius įsitikinęs, kad ateityje žmonės bus priversti kur kas daugiau dėmesio skirti ekologijai, kitoms vertybėms, taip pat pasikeis miestų planavimas, todėl automobilis, tapęs žmogaus padėties visuomenėje simboliu, praras savo prasmę.
Juk ne veltui visame pasaulyje kalbama apie tai, kad vis daugiau jaunų žmonių nusprendžia nepirkti ne tik nekilnojamojo turto, bet ir asmeniniam automobiliui jų pirkinių sąraše vietos nėra.
