Nuostabos neįmanoma nuslėpti, kai 23 metų E.Šimkevičius atsistoja prieš svečius ir pasakoja, iš ko ir kaip jis pagamino desertą. Išvardija, kiek šokolado rūšių panaudojo kepdamas tortą, iš ko pagamino kremą, ką panaudojo puošybai.
Desertą jis patiekia ant lavos plokštės, ir taip, kad pirmiausia puolama fotografuoti gardėsių, o tik paskui – valgyti.
Ketvirtos kartos virėjas
„Buvau dešimtokas, vyresnis brolis – vienuoliktokas, o šešeriais metais jaunesnis mažylis, kai mes dirbdavome, ant grindų miegodavo. Jis išlepintas“, – prieš septynerius metus vykusias kavinės „Pas Zitą“ priestato statybas prisiminė E.Šimkevičius.
Tuo metu Šimkevičiai plėtė verslą. O dabar Edvardas yra jau ketvirtos kartos virėjas bei konditerininkas – jis užaugo šeimoje, kur visi ką nors kepė ar virė.
Kavinę Baisogaloje (Radviliškio r.) 2005 metais įkūrė jo močiutė Zita Šimkevičienė. Ji buvo legenda laikyto šio miestelio restorano „Kiršinas“ vyriausioji virėja, o jos motina taip pat kadaise buvo virtuvės virtuozė.
Įsibėgėjus verslui kavinėje pradėjo darbuotis ir Edvardo tėvai – Egidijus su Lina, taip pat profesionalia virėja.
Paauglystėje atsiradęs E.Šimkevičiaus pomėgis kepti tortus namiškių nenustebino. Viskas prasidėjo nuo Baisogalos gimnazijoje rengiamų Kaziuko mugių, kuriose moksleiviai per pertraukas prekiaudavo tuo, ką patys pagamindavo ar sukurdavo.
„Mokyklinės mugės mane išgarsino. Kai iškepęs obuolių pyragą nusinešiau į gimnaziją, jį visą išpirko per pirmąją pertrauką. Ko gero, tada ir išpuikau“, – juokavo E.Šimkevičius.
Spėjo apšilti Danijoje
„Galbūt mano artimieji ir norėjo, kad baigęs mokslus iš karto pulčiau jiems padėti. Bet mano kelias iki šeimos verslo buvo gerokai ilgesnis. Į pagalbą saviškiams atskubėdavau tik retkarčiais“, – pasakojo vaikinas.
Prieš penkerius metus, baigęs gimnaziją, jis ėmė mokytis konditerijos Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Tai buvo metų trukmės studijos, po kurių jaunuolis išvyko praktikos į Daniją – Roskildės miestą.
„Bendrabutyje kartu gyvenome dešimt konditerininkų ir kita tiek mėsininkų.
Aš ir dar pora kolegų savaitgaliais visai mūsų kompanijai gamindavome maistą, dažniausiai tradicinius lietuviškus patiekalus. Ir taip – penkias savaites.
Ta patirtis, kaip ir studijos bei praktika Danijoje, man suteikė ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo“, – kalbėjo E.Šimkevičius.
Dirbo ir vėl mokėsi
Grįžęs iš Danijos vaikinas pamatė skelbimą, kad netoli Kauno esančiam „Harmony Park“ restoranui reikia virėjų ir konditerininko. Po darbo pokalbio jis buvo priimtas vienintelis iš kelių dešimčių pretendentų.
„Nors restoranui reikėjo trijų darbuotojų, pasirinko tik mane, tuomet dvidešimtmetį. Tapau restorano šefo Rolando Čižiko komandos nariu.
Dirbdamas tame mokymo centre, kuriame studijavau konditeriją, įgijau dar ir virėjo specialybę“, – pasakojo E.Šimkevičius.
Restorane jis ėmėsi darbo kaip pagalbinis virtuvės darbuotojas, bet po metų jame jau triūsė kaip konditerininkas.
Pasak E.Šimkevičiaus, tik patirties neturintys jaunuoliai gali pamanyti, kad restorano virtuvėje darbas yra pavydėtinas.
Anaiptol – ten daug įtampos, streso, nuolatinės skubos. Apie kūrybą virtuvėje nelieka nė minčių, nes reikia gaminti tai, kas buvo sukurta kitų ir tiksliai laikantis receptų.
„Aš jau turėjau patirties. Todėl man rūpėjo savaip puošti desertus ar juos kepant pačiam parinkti ir suderinti produktus. Štai todėl, išdirbęs porą metų, panorau grįžti į šeimos verslą“, – pasakojo virtuvės specialistas.
Tačiau prieš sukdamas į Baisogalą jis išvyko dar pasitobulinti – į Vengrijos sostinėje Budapešte esančio viešbučio „Astoria“ restoraną.
Puolė prie tortų
„Iš Lietuvos į jį patekome dviese: ir mokėmės dirbdami, ir idėjas gaudėme svarstydami, ką būtų galima pritaikyti grįžus namo“, – pasakojo vaikimas.
Grįžęs į Baisogalą vyras pagaliau ėmėsi darbo, kurio buvo labiausiai išsiilgęs, – suskato kepti tortus. Kavinėje „Pas Zitą“ jis ruošia dešimties rūšių tortus.
„Tortai visada buvo mano pomėgis. Tačiau ir kitokie virtuvės darbai mane persekioja. Mokydamasis konditerijos norėjau pabėgti nuo kulinarijos, bet vis tiek mano pagalbos prireikia ir prie puodų“, – pasakojo pašnekovas.
Edvardo gardėsių ragavę žmonės pasvarsto, kiek laiko vaikinas dar atsispirs emigracijos pagundoms ir dirbs namuose.
Verslo pradžia – tik su teismo leidimu
Mažas gimtasis miestelis įtraukė ir dar nė dvidešimtmeties neturintį taujėniškį Roką Galvoną, kuris maisto ruošimu užsikrėtė būdamas vaikas.
Individualią įmonę, o kartu ir „Roko virtuvę“ Taujėnuose vaikinas įsteigė 2016-aisiais, būdamas 17-os. O dabar Taujėnų dvare yra įkūręs restoraną ir dirba su komanda.
Būdamas vos trylikos metų jis paruošė vaišes net 80 žmonių.
„Žmonės taip mane ir pastebėjo. Pradėjo kviesti į šventes, ir aš prigamindavau vieno kąsnio užkandžių, – pasakojo R.Galvonas. – Po to prasidėjo banketai, jiems paruošdavau ir karštųjų patiekalų. Bet tuo metu dar neturėjau nei savo virtuvės, nei indų.“
Pamažu jaunuolis įsibėgėjo ir 2016 m. už gautą atlygį susipirko banketams rengti būtinus indus bei įrankius ir namuose įsirengė atskirą virtuvę.
Tuo metu R.Galvonui teko įveikti ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) užduotį – kreiptis į Ukmergės apylinkės teismą, kad tada dar nepilnametį jaunuolį pripažintų emancipuotu. To VMI reikalauja, kad būtų galima imtis individualios veiklos pagal pažymą ar atidaryti savo individualią įmonę.
