Su Monika, svečiuodamiesi Birštone, kalbėjomės antradienį popiet. Nors lauke ir buvo vėsoka, klientų, atėjusių užkąsti vienintelių Birštone gaminamų japoniškų patiekalų, tadien netrūko.
Tik prisėdusi prie vieno iš laisvų stalelių verslininkė iškart paaiškino, kad „Sušinė“ jos gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai.
„Kartą su vyru ėjome pasivaikščioti ir pamatėme, kad J.Basanavičiaus alėjoje nuomojamas kioskas. Sugalvojome jį apžiūrėti, paklausti kainos“, – pasakojo Monika.
Tąkart jis šeimynai pasirodęs labai mielas, todėl jie ilgai nesvarstę nusprendė, kad jį nuomosis.
„Tik dar nežinojome, ką su juo veiksime, kuo užsiimsime“, – pati pasakodama juokėsi birštonietė.
Galiausiai, pasitarusi su draugėmis, Monika nusprendė, kad imsis sušių gamybos. Dideliu pliusu tapo ir tai, kad Birštone dar nebuvo vietos, kur būtų galima užsisakyti šio japoniško patiekalo.
„Patalpos, kuriose šiandien su savo mama, teta ir pussesere dirbame – labai nedidelės. Jos ir būtų tinkamos tik panašiai veiklai“, – sakė verslininkė.
Nusprendusi, kad imsis sušių gamybos, Monika teigė neturėjusi nė minties, kaip jie gaminami.
„Konsultavausi su kitais žmonėmis, ieškojau pagalbos, klausiau kitų šefų, bet didžioji dalis receptų gimė tik per didelį darbą ir pačios mėginimus“, – sakė ji ir pridūrė, kad nemažai pastangų prireikė ir įsirengti bei susitvarkyti patį kioską.
Šiandien verslas Monikai sekasi gerai: „Kiekvienais metais augame ir jau nelabai telpame. Net juokiamės, kad reikėtų prisidurti antrą aukštą.“
Nors klientų netrūksta, verslininkė neslėpė – sezoniškumas Birštone – didžiulis.
„Birštonas – sezoniškas kurortas. Sanatorijoms ir sveikatinimosi centrams gal ir nelabai jaučiasi, bet mums, mažiems verslams, jaučiasi dešimteriopai labiau“, – sakė ji.
Nepaisant itin skirtingo klientų srauto, „Sušinė“ dirba ištisus metus. Vasarą – kur prisėsti galima rasti lauke, o žiemą – nedideliame kioskelyje verslaujanti šeima pastato du staliukus.
„Tada vietos užtenka ir virtuvės darbams atlikti, ir žmonėms pavalgyti. Būna, kad, pavyzdžiui, kokiam šeštadienio vakarui žmonės rezervuoja abu stalelius, tada kiti atėję klausia, kaip suprasti“, – šypsojosi šeimininkė.
Monika užsiminė ir apie tai, kad radus tinkamas patalpas ji mielai apsvarstytų ir kraustymąsi į kitą vietą.
„Norėtume keltis į didesnes patalpas, bet Birštone tokias rasti labai sunku. Čia nelabai yra laisvo nekilnojamo turto ir jo kainos labai didelės“, – kalbėjo ji ir aiškino, kad didžiausias jos verslo privalumas – drauge dirbanti šeima.
Paklausta, ar pati dar valgo sušius – moteris juokėsi.
„Iki pradedant verslą nelabai juos mėgau, bet vėliau pradėjome patys juos gaminti, ragauti. Dabar, kai kur keliaujame, dažnaiusiai einame jų ragauti pas kitus“, – sakė Monika.
Ar sušius valgo tik Birštono jaunimas? Pasirodo, kad būna visko.
„Šį savaitgalį buvo toks įvykis, kad atėjo į „Sušinę“ šeima ir atsivedė vyresnius žmones. Vyras su moterimi stovėdami prie baro susiginčijo, ar vyresniesiems toks patiekalas patiks. Pasiūliau jiems paragauti. Ir jiems labai patiko“, – džiaugėsi kavinės šeimininkė.
Tiesa, sušius, kaip sakė, labai mėgsta ir jos močiutė.
„Kartais paskambina ir prašo, kad parvežčiau“, – šypsojosi.
Sušių kainos kavinėje svyruoja nuo 3,2 iki 6,4 euro už 8 vnt.
