D.Vakrinas nuo pat mažens buvo konstruoti mėgstantis krapštukas, tad pjūklas, kaltas, grąžtas, kniediklis arba sriegiklis jam buvo gerai pažįstami įrankiai. Būdamas mokinys jis dirbdavo su raudonmedžiu, klevu, juodmedžiu.
„Tik kai vietoj namų darbų padarydavau kokį dirbinį ir jį nunešdavau parodyti mamai, išgirsdavau: „Su šitais niekais būsi tik valytojas“, – pasakojo D.Vakrinas.
Ilgainiui jis įrodė savo tiesą: jo meistrystę liudija klientų eilės.
Priėmė nemokamai
Baigęs bendrojo lavinimo mokyklą D.Vakrinas neskubėjo rinktis studijų.
„Per tuos metus, kol turėjau pertrauką tarp mokslų, atlaikiau aplinkinių spaudimą ir nuostabos kupinus žvilgsnius su klausimais, kodėl niekur nestojau.
Bet per tą laiką domėjausi smuikų restauravimu, tvarkiau instrumentus, dirbau mašinų plovykloje“, – pasakojo vaikinas.
„Niekai“, apie kuriuos kalbėdavo artimieji, D.Vakrinui padėjo sutaupyti: prastokai mokykloje besimokiusiam jaunuoliui būtų tekę sumokėti per du tūkstančius eurų už studijas, tačiau aukštojoje mokykloje pamatę jo dirbinius pasiūlė nemokamą vietą.
Į peržiūrą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete nuvažiavęs Dominykas nenusivežė segtuvų su dailės darbais, kaip kad darė daugelis būsimųjų studentų.
Jis komisijai parodė savo paties iš raudonmedžio padarytus akinių rėmelius, graviruotą kiaušinį ir pakabutį iš juodmedžio.
Tai ir papirko dėstytojus.
Pinigus taupė įrankiams
Dabar amatą ir meną gerai perpratęs meistras D.Vakrinas įsikūręs studijoje pas skulptorių Kęstutį Balčiūną, pas kurį studijuodamas atliko praktiką.
Trečius metus sau dirbantis auksakalys tiksliai neskaičiavo, kiek kainavo įsirengti darbo vietą. Bet akivaizdu, kad suma nemenka. Vien darbo stalas atsiėjo kone tūkstantį eurų. O kur dar įrankiai?
Juk norint pagaminti net ir paprasčiausią žiedą arba auskarą iš karto reikia daug jų turėti.
Darbo instrumentams D.Vakrinas taupyti pradėjo vos baigęs studijas. Jis juokėsi, kad tik šiemet nusipirko laikrodį, šortus ir marškinėlius.
„Esu sėdėjęs dirbtuvėse ir svarstęs, ką negerai darau: mano bendramoksliai jau gyvena ne pas mamą, turi automobilį, kiti – ir sužadėtines.
Bet sudėjau, kiek kainuoja stalas, valcai, staklės, ir supratau, kad už tai nusipirkčiau dar geresnį automobilį nei kitų“, – šypsojosi pašnekovas.
Perpranta klientų norus
Auksakaliui labiausiai patinka, kai klientas tiksliai nenurodo, kaip turėtų atrodyti juvelyrinis dirbinys. Taip meistras turi daugiau galimybių sudėlioti tai, kas unikalu.
„Mano darbai kurti konkrečiam žmogui“, – sakė D.Vakrinas ir parodė kelis savo kūrinius.
Pakabutis-aguonos žiedelis iš baltojo ir raudonojo aukso, inkrustuotas briliantu, – užsakovų dovana dukteriai, baigusiai anesteziologijos studijas.
Juvelyras aguonos žiede paslėpė dešimt mažyčių aukso rutuliukų – jos simbolizavo tiek metų trukusias studijas.
Milda ir Evaldas krikšto dukteriai Majai paprašė pagaminti dovaną. D.Vakrinas sako nenorėjęs primityviai ant angelo formos pakabučio išraižyti pirmųjų vardų raidžių, todėl sukūrė tokį papuošalo dizainą, kad iš šono žiūrint į angelo sparnus matyti M raidės, o žvelgiant iš apačios – raidė E.
Ant sąsagų, kurias bendradarbiai atsisveikindami teikė į kitą miestą išvykstančiam kolegai, krašto D.Vakrinas išgraviravo darbovietės Marijampolėje koordinates, o į pačias sąsagas įdėjo po žiupsnį suvalkietiškos žemės.
Kai vyras merginai draugystės metinių proga užsakė dirbinį, Dominykas pagamino pakabutį „Medutis“. Tai – ant baltojo aukso strypelio užmauti šeši raudonojo, geltonojo ir baltojo aukso diskeliai.
Išvėrus grandinėlę kiekvieno diskelio vidinėje pusėje užsakovo raštu išgraviruota po vieną svarbiausią per penkerius draugystės metus nutikusį įvykį.
„Medutį“ klientui išsiunčiau vos padaręs – nebuvo laiko juo pasidžiaugti. Net kiek graudu dėl to buvo, nes paprastai dirbinį nusinešu prie lovos, kad kitą rytą dar galėčiau juo pasidžiaugti, ir tik tuomet supakuoju ir išsiunčiu“, – pasakojo auksakalys.
Pasiūlė susirasti dovaną
D.Vakrinas žaidžia ir teikdamas dovanas.
Pirmąjį nukaltą sidabrinį žiedą dovanojo mamai. Savo gimimo dieną moteris ant stalo rado atviruką, kuriame buvo nubraižytas namų planas, jame pažymėtas taškas ir pradedančiojo juvelyro žodžiai: „Su gimtadieniu, mama! Susirask dovaną.“
Sidabro žiedą vaikinas paslėpė obuolyje, buvusiame vaisių vazoje. Auskarus auksakalio mama rado čiulpiamųjų saldainių pakelyje.
Pirmoji D.Vakrino klientė buvo bičiulio mama, kuri nutarė pasidovanoti auskarus su akvamarinais.
„Padarai dirbinį draugo mamai, tetai, kito draugo mamai – tokia pradžia. Niekur nesireklamuoju. Verčiau 10 valandų skirsiu dirbiniui ištobulinti, nei 6 valandas – darbui, o 4 valandas – reklamai paruošti.
Juk jei ponia penktadienį ateis į darbą pasipuošusi gerai pagamintais auskarais, pirmadienį galiu tikėtis jos kolegės skambučio“, – kalbėjo juvelyras.
Aistra muzikos instrumentams
D.Vakrinas ne vien kuria juvelyrinius dirbinius. Jis dar ir tvarko smuikus, pasitaiko viena kita violončelė, kontrabosas.
Vis dėlto artimiausias jam yra smuikas. Juo Dominykas griežė muzikos mokykloje.
Sykį nunešęs instrumentą taisyti pamatė, kad įrankį, kurį pasiėmė meistras, galėtų pasidaryti iš dirbtuvėse pas senelį besimėtančių šiukšlių.
Pamėgino – pavyko. Todėl kai kuriuos smuiko remonto darbus atlikdavo pats. Kadangi griežė orkestre, prireikus ir kitiems smuikus pataisydavo.
„Norėjau geros riedlentės, o ji ir tinkami batai daug kainuoja. Iš tėvų paramos mažai sulaukdavau, nes prastai mokiausi. Todėl aš už pataisytus smuikus gautus pinigus taupydavau“, – pasakojo D.Vakrinas.
Pabūgo vykti į Italiją
Jis domėjosi ir smuikų gamybos studijomis.
„Tačiau jei būčiau prie jų apsistojęs, būtų reikėję važiuoti mokytis į Italiją, pabūgau, kad nemoku kalbos. Be to, man, konservatyviam kaimietukui, tai būtų buvęs tarsi kosmosas“, – atvirai kalbėjo auksakalys.
Jis ne tik kad į užsienį neketina vykti, bet ir kraustytis iš Marijampolės į didesnį Lietuvos miestą nemato reikalo.
„Šiandien pat gaučiau darbą didesniame mieste. Vienoje įstaigoje, į kurią vis užsuku, nuolat klausia, ar jau šįsyk atvykau su lagaminais. Bet man smagu Marijampolėje“, – kalbėjo D.Vakrinas.
