Saulius pasakojo, jog į plaktukų pasaulį 2015-aisiais jį pastūmėjo bendravardis kaimynas.
„Kieme nusprendžiau pasistatyti pavėsinę ir į talką pasikviečiau kaimyną, kuris yra geras statybininkas.
Kartą jis, stovėdamas ant kopėčių, paprašė, kad paduočiau jam plaktuką. Iš uošvio traktoriaus pasičiupau didelį plaktuką ir ištiesiau kaimynui“, – juokiasi Saulius, prisimindamas kaimyno reakciją.
Šis išpeikė Sauliaus duodamą plaktuką, nes su juo esą greičiau nagus nusimušiąs, o ne vinį įkalsiąs.
„Kaimynas net į rankas neėmė to plaktuko. Ėjau į jo namus atnešti tinkamą.
Kitą dieną jis mane nusivežė į Kalvarijos turgų, kad parodytų, kokį plaktuką reikia turėti.
Nusipirkau gamintą Rusijoje. Jis tapo pirmuoju būsimo muziejaus, apie kurį tuomet net nesvajojau, eksponatu“, – pasakojo Saulius.
Vilkaviškietis negali paaiškinti, kodėl vis labiau ėmė domėtis šiuo įrankiu.
Vyras juokavo, jog patys plaktukai, vienas už kitą įdomesni, pakliūdavo jam į akis, kai lankydavosi įvairiuose turguose.
Saulius domėjosi šių įrankių istorijomis, ieškojo informacijos internete, dairėsi jų virtualiuose aukcionuose.
„Nustebau, kad, atrodo, paprastas staliaus ar šaltkalvio įrankis turi tiek daug paskirčių“, – prisipažino kolekcionierius.
Kai namuose susikaupė apie 150 plaktukų, Saulius ėmė galvoti, kaip juos laikyti, kad galima būtų patogiai apžiūrėti.
Tuomet ir gimė mintis įkurti muziejų, kad su plaktukų įvairove ir unikaliomis jų istorijomis galėtų susipažinti ir kiti žmonės.
„Teko prie ūkinio statyti priestatą. Man labai padėjo kaimynas, per kurį ir pradėjau kolekcionuoti. Jis ir muziejaus iškabą padarė“, – su dėkingumu geram kaimynui kalbėjo Saulius.
Abiejų vyrų triūso rezultatas džiugina akį. Tik iš natūralių medžiagų pastatytas priestatas dera prie šalia stovinčios pavėsinės.
Apie Plaktukų muziejų byloja ne tik iškaba. Durų rankenos yra padarytos iš plaktukų, prieangyje ornamentu sudėliotos ir įbetonuotos šių įrankių galvos.
Vilkaviškietis pasakojo, jog teko gerai pamąstyti, kaip geriau sukabinti eksponatus.
„Jei plaktukus kabinsiu tik ant vinių, su laiku viskas išsiklaipys. Nusprendžiau, jog reikia kabinti ant tvirto pagrindo – miniatiūrinių kaladėlių. Jų pripjausčiau, nušlifavau, kaliau daugybę.
Po to sumaniau prie kiekvieno eksponato pridėti ir informacinį lapelį, kuriame būtų nurodyta, iš kokios šalies plaktukas bei kokia jo paskirtis.
Mažytes etiketes karpiau ir pjausčiau beveik visą dieną. Kad užrašai tarnautų ilgą laiką, vežiau juos laminuoti“, – kruopštumu ir kantrybe glumino Saulius, didelėje bendrovėje dirbantis betonuotoju.
Saulius prisipažino, jog jam labai patinka stebėti į muziejų įeinančių žmonių reakciją.
Daugelis, prieš įžengdami į vidų, būna nusiteikę skeptiškai, nes, ko gero, įsivaizduoja, jog sienos bus nukabinėtos vienodais plaktukais.
Sauliui smagu matyti, kaip iš nuostabos dažnas lankytojas bemaž netenka amo, nes plaktukų įvairovė tiesiog pribloškia.
Ekspozicijoje yra įrankių iš Rusijos, Ukrainos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Japonijos, Vokietijos, Graikijos ir, žinoma, iš Lietuvos.
Ant sienų puikuojasi ne tik staliaus ar šaltkalvio plaktukai, bet ir geležinkelininko, juvelyro, teisėjo, gydytojo, masažuotojo, skulptoriaus, mūrininko bei stogdengio, vienuolių budistų.
Yra plaktukų, kuriais skaldomi riešutai ir šokoladas, iškalami grioveliai girnose, išmušamas avarinio išėjimo langas.
„Man pirmiausia yra įdomi įrankio istorija. Turiu labai senų plaktukų, tik gaila, jog ant jų retai būdavo iškalami gamybos metai.
Vienas pažįstamas padovanojo jo giminės kelių kartų saugotą plaktuką, kuriam gali būti 150–200 metų.
Įdomų įrankį vien tik iš metalo prieš kurį laiką įsigijau Vilkaviškio turguje. Viename šio seno plaktuko gale yra tradicinė galvutė, o kotas baigiasi kabliu.
Nusipirkau ir sukau galvą, kokia jo paskirtis, bet nieko nesugalvojau.
Po kiek laiko turguje vėl sutikau vyrą, iš kurio įsigijau keistą plaktuką. Klausiu jo, gal žino, kokia to plaktuko paskirtis.
Jis tik gūžtelėjo pečiais: „Nežinau, jis buvo mano tėvo“. Aš vis tiek neatstoju: „O kuo tėvas dirbo?“. Sako jis: „Labai senais laikais felčeriu“, – pasakojo vieno įrankio istoriją Saulius, neslėpdamas, jog plaktuko paskirtis jį gerokai nustebino.
Prie šio eksponato pridėtame informaciniame lapelyje Saulius įrašė, jog plaktukas yra medicinos paskirties.
Tačiau vargu ar felčeris, ar chirurgas, turintys reikalų su gyvais pacientais, galėjo naudotis tokiu įnagiu.
Galimas daiktas, jog šis įrankis prieš daugybę metų buvo naudojamas morge.
Klausytis Sauliaus pasakojamų eksponatų istorijų – didelis malonumas.
Muziejaus įkūrėjas neieškojo rėmėjų, viską darė savo lėšomis, padedamas geraširdžio kaimyno.
Saulius, rengdamas ekspoziciją, viską apgalvodavo iki smulkmenų.
Žodžio kišenėje neieškantis vyras pasakojo, kaip suko galvą, kokį apšvietimą įrengti muziejuje.
„Pakabinau vienus šviestuvus ir kviečiu komisiją, kad pasakytų svarų žodį. Komisija pasižiūri ir vis sako: „Ne“. Tada kitus kabinu, – juokiasi Saulius, paaiškindamas, jog komisija – žmona ir 17-metis sūnus. – Galų gale radau dar kitokius šviestuvus.
Nupirkau, net nežiūrėdamas, kam jie skirti. Pakabinau, išsikviečiau komisiją, ir jai patiko. Tik tada pasižiūrėjau į pakuotę. Ant jos buvo parašyta, jog šie šviestuvai skirti muziejaus ekspozicijoms. Tada pagalvojau: „Oho, koks aš kietas“, pataikiau nusipirkti, net nežinodamas“.
Nors muziejus kuriamas tik iš šeimos biudžeto, Saulius džiaugiasi, kad nei žmona, nei istorija besidomintis sūnus jam nepriekaištauja, palaiko jo iniciatyvą.
Vilkaviškiečio muziejų gyrė jame apsilankę bendradarbiai ir pažįstami, kurie, žinodami Sauliaus aistrą, kartais padovanoja jam įdomių eksponatų, ar perduoda per kitus žmones.
Saulius teigė, jog namuose jis turi penkis šešis plaktukus, kuriais naudojasi buityje ar ūkyje, ir, mostelėjęs į muziejaus sienas, prisipažįsta: „Čia sukabinti išeiginiai plaktukai, bet kartais ir jais pasinaudoju“.
