Vilniaus universitete studijavusi molekulinę biologiją jauna moteris sėkmingai savo studijas pratęsė Izraelyje.
Ši šalis jai ne tik suteikė išskirtines karjeros galimybes, bet ir pakeitė gyvenimą – čia lietuvaitė sutiko savo vyrą Yairą, kuris vadovauja biotechnologijų įmonei.
Neseniai trumpam sugrįžusi į Vilnių pora atšventė vestuves, o netrukus šeimą aplankys gandrai.
Po darbų mokslo laboratorijose energijos ir sumanymų kupina I.Vėbraitė-Adereth suranda laiko ir kitai širdžiai mielai veiklai – ji vadovauja lietuvius Izraelyje vienijančiai bendruomenei „Nerija“.
– Kaip nutiko, kad savo gyvenimą susiejote su Izraeliu?
– Dar studijuodama Vilniuje organizavau mokslinę konferenciją, į ją pakvietėme garsų Izraelio profesorių Odedą Shoseyovą skaityti pranešimo.
Jo vadovaujamose laboratorijose atliekama daugybė įvairių itin plačiai praktiškai pritaikomų tyrimų, ten labai palanki dirva rastis startuoliams ir naujoms mokslo idėjoms.
Viešėdamas Lietuvoje jis man pasiūlė prisidėti prie vieno iš jo vykdomų projektų ir atvykti į Izraelį studijuoti magistrantūroje.
– Kokią tyrimų sritį pasirinkote?
– Mano magistro darbas susijęs su elektrodo, kuris, implantuotas žmogui, gali sugrąžinti regėjimą, kūrimu ir pritaikymu. Tai vadinamoji dirbtinė retina.
Šio elektrodo pritaikymas padėtų gydyti tokias akių ligas kaip pigmentozė arba su amžiumi susijusi makulos degeneracija. Šie regėjimo sutrikimai gali atsirasti su amžiumi arba būti paveldėti.
Pasaulyje daugiau kaip 170 mln. žmonių serga minėtomis ligomis, deja, progresuodamos jos lemia regos praradimą.
Mūsų kuriamas elektrodas gali būti implantuojamas prie retinos į akį. Jis turi atlikti darbą už tas ląsteles, kurios paveiktos ligos žuvo.
Elektrodas pagauna šviesą, ją paverčia elektriniu signalu ir taip stimuliuoja kitas ląsteles. Tai padeda sugrąžinti dalį regėjimo.
Per šias studijas įgijau daug patirties, dirbau su kelių skirtingų universitetų mokslininkais, laboratorijomis. Tolesni planai – doktorantūros studijos ir darbas šioje tyrimų srityje.
– Kaip jūsų šeima sutiko žinią, kad studijuoti vykstate į šalį, apie kurią dažnai girdime kaip nesibaigiančių konfliktų krečiamą regioną?
– Išsigando, bet ne dėl politinių dalykų, o todėl, kad tuo metu apskritai informacijos apie Izraelį buvo mažoka.
Juk kai kiti vyksta studijuoti į Angliją, kausimų nekyla. Itin nerimavo seneliai, jiems ši šalis atrodė labai toli.
– Ar prieš atvykdama studijuoti prieš tai buvote viešėjusi Izraelyje?
– Taip, ir ne kartą. Prieš atvykdama čia studijuoti visus metus vos ne kartą per mėnesį lankydavausi šioje šalyje, nes jau tuomet buvo užsimezgusi draugystė su būsimuoju vyru.
Atvykdavau savaitei ar savaitgaliui, tad visą šalį spėjau apkeliauti.
Mano vyras puikiai pažįsta savo šalį ir žino jos istoriją, tad jau pirmo apsilankymo metu surengė ekskursiją, kokios negalėtų pasiūlyti jokia turizmo agentūra.
Man čia patiko viskas – oras, maistas, žmonės. Tai ir sustiprino mano apsisprendimą, kad noriu atvykti čia studijuoti ir siekti karjeros.
– Su kokiais kultūriniais skirtumais teko susidurti apsigyvenus Izraelyje?
– Vos atvykusi baisėjausi vairavimo kultūra, bet didelių avarijų, turiu pripažinti, tikrai nemačiau.
Kalbant apie izraeliečių charakterį, jie karštakošiai, nebijo reikalauti, priekaištauti ar ginčytis, tiksliau pasakius, išsakyti savo nuomonę.
Mes lietuviai, esame nuosaikūs ir jei mums pasako, kad už vieną falafelį (gruzdintas avinžirnių užkandis. – Red.) reikia mokėti 50 šekelių (apie 11,80 euro), užsičiaupiame ir sumokame.
Ilgiau čia pabuvusi supratau, kad mūsų lietuviškas auklėjimas nepadės – reikia būti griežtesnei ir principingesnei, išmokti apsiginti.
– Ar kurdama šeimą su kitataučiu turėjote prisitaikyti prie vietinės kultūros niuansų?
– Jo šeima yra sekuliarių pažiūrų, jie laikosi tradicijų, bet nėra religingi.
Penktadienio vakarienės tradicija – nelaužoma. Nuo pat pirmo apsilankymo Izraelyje man paliko didelį įspūdį šeimos bendravimas ir tarpusavio ryšio svarba.
Izraelyje 95 proc. švenčių yra šeimos šventės.
Tiesa, per tai atsiskleidžia vietinių žmonių svetingumas: jei esi turistas ar studentas, šalyje neturintis artimųjų, tavęs nepažįstami žmonės tai matydami paklaus, ar turi pas ką nueiti vakarienės, ir, jei atsakysi neigiamai, pakvies į savo namus.
Ar daug lietuvių išdrįstų nepažįstamą žmogų pasikviesti Kūčių vakarienės?
Nors Izraelyje gyvenu jau keletą metų, mane tai vis dar maloniai stebina.
– Kaip jus priėmė vyro šeima? Juk žydų tradicijos reikalauja, kad tuokiamasi būtų su tos pačios religijos atstovais.
– Aš žydiškų šaknų neturiu, bet mane priėmė labai gražiai. Jaučiu jų nuolatinį rūpinimąsi ir dėmesį, žinau, kad bet kada galiu sulaukti pagalbos.
Apskritai čia, Izraelyje, vis dar yra didelė problema, jei sūnus žydas susiranda žmoną, kuri nėra žydė. Tokios poros vaikai nebus laikomi žydais.
Pasitaiko atvejų, kad tėvai tokios marčios nenori pripažinti, prašoma moters priimti judaizmą arba labai tikimasi, kad šeimai gims sūnus, tuomet atsiras tikimybė, kad jis užaugęs ves žydę ir taip žydiškoji linija bus atkurta.
Daugelis kitataučių merginų dėl to patiria tam tikrą spaudimą.
Vienas mano girdėtų paaiškinimų, kodėl žydų šeimoms labai svarbu, kad santuokos būtų sudaromos tarp žydų, – holokausto patirtis.
Siekiama, kad pratęsiant giminę būtų išlaikytos judaizmo tradicijos, o kartu tai tarsi įrodymas holokausto vykdytojams, kad naikinta tauta sugebėjo atgimti.
– Kaip atrodė jūsų vestuvės – pagal kurios tautos papročius jos vyko?
– Kadangi aš nesu žydė, o Izraelyje kol kas nėra galimybės įteisinti civilinę santuoką, susituokėme Lietuvoje.
Didelės šventės nerengėme, ceremonija vyko Vilniuje, dalyvavo mūsų abiejų šeimos ir artimiausi draugai.
Manau, kada nors surengsime smagų vakarėlį ir čia, Izraelyje.
Mano vyras turi lietuviškų šaknų ir jis bei jo šeima yra lankęsi Lietuvoje dar iki mums susipažįstant. Jo proprosenelis kilęs iš Panevėžio ir buvo garsus rabinas.
Mus suvienijo tai, kad abu domimės ta pačia mokslo sritimi, turime bendrų pomėgių.
Mano vyras, kaip ir aš, studijavo molekulinę biologiją, įgijo daktaro laipsnį.
Vėliau dar tobulino žinias biomedicinos technologijų ir verslo plėtros srityje. Šiuo metu jis darbuojasi viename iš Izraelio startuolių, eina vyriausiojo veiklos pareigūno pareigas (angl. COO).
Jis dirba su produktu ir paslaugomis, kurie optimizuotų fermentacijos procesus. Įdomu tai, kad viena sudedamųjų šio produkto dalių yra lazeris.
Juk Lietuva puikiai išplėtojusi lazerių gamybos ir taikymo technologijas, tad iš karto kilo klausimas, kaip būtų galima užmegzti santykius su Lietuva.
Labai džiaugiuosi, kad jis stengiasi ne tik vesti į priekį kompaniją, kurioje dirba, bet ir ieško ryšių su mūsų šalimi.
– Izraelis dažnai minimas kaip modernių technologijų lopšys. Ar tai reiškia, kad žmonės čia darboholikai?
– Tikrai ne. Žinoma, kai kurių sričių specialistai turi dirbti daug ir gilintis į savo sritį, bet apskritai jiems nesvetimas pietiečių mentalitetas.
Ne kartą esu sakiusi, kad būtina užmegzti santykius tarp Lietuvos ir Izraelio jau vien dėl to, kad mes esame darboholikai.
Lietuviai įpratę daug dirbti, tai daro nuoširdžiai ir kokybiškai. Izraelyje žmonės nusiteikę mažiau dirbti, bet drąsiai siūlo įvairias progresyvias idėjas ir dažnai pasigenda specialistų, gebančių jas įgyvendinti.
Tokia situacija būtų naudinga abiem pusėms.
– Izraelis garsėja aukštu medicinos lygiu. Ar iš tiesų medicinos paslaugos tokios kokybiškos ir prieinamos?
– Medicina čia puikiai išplėtota.
Pavyzdžiui, Izraelyje egzistuoja vadinamasis nėštumo draudimas, kai moteris draudžiasi specialiu draudimu, pati renkasi, kokias konkrečiai sveikatos priežiūros paslaugas toks draudimas padengs.
Nėštumas paprastai planuojamas, nes nuo draudimo poliso įsigijimo pradžios moteris negali pastoti kelis mėnesius ar pusę metų.
Taip pat dar prieš pastojant atliekami išsamūs abiejų tėvų genetiniai tyrimai, o ir nėštumo metu moteris apsilanko pas daugybę specialistų.
– Kada moteris Izraelyje išeina nėštumo ir gimdymo atostogų?
– Paprastai šių atostogų moteris, jei gerai jaučiasi, išeina tą pačią savaitę ar net tą pačią dieną kaip ir planuojamas gimdymas.
Mokamos vaiko priežiūros atostogos – trys mėnesiai, o jiems pasibaigus moteris turėtų grįžti į darbą.
Jei dėl kokių nors priežasčių sugrįžti po trijų mėnesių mama negali ar nenori, šis terminas dar gali būti pratęsiamas iki šešių mėnesių, bet išmoka už šį laikotarpį neskiriama.
Įpaprastai dauguma moterų po pirmų trijų mėnesių grįžta į darbą.
Nors motinystės atostogos trunka vos tris mėnesius, šeimoje paprastai auga bent trys vaikai.
– Tai kas tuomet augina vaikus?
– Juos atiduoda į darželius, kurių čia labai daug. Lietuviams tai, kad trijų mėnesių vaikas atiduodamas į darželį ir mama jo visą dieną nemato, gali nuskambėti kaip beprotybė, bet čia taip įprasta.
Dalis tėvų samdo aukles. Populiaru, kai namuose vaiką auginanti mama prižiūri dar kelis mažylius.
– Ar tiesa, kad Izraelyje vaikai ugdomi visiškai kitaip nei Lietuvoje?
– Izraelyje naudojamos tam tikros mokymo sistemos, kurios padeda atpažinti kiekvieno vaiko gabumus ir tuomet rūpinamasi tolesniu tikslingu jo lavinimu konkrečioje srityje.
Vos pradėję lankyti mokyklą vaikai sužino, kas yra DNR, keliauja į ekskursijas į universitetus, ligonines.
Pavyzdžiui, savaitė skiriama jūrų tyrimams ir visa pradinukų klasė tą savaitę domisi šia tema.
Vyresni moksleiviai aktyviai lanko įvairius kursus universitetuose, o įgytos žinios vėliau palengvina patekti studijuoti į universitetus.
Izraelio jaunimas po mokyklos baigimo atlieka karinę tarnybą, o paskui keliauja po pasaulį, tad studijas universitete pradeda būdami kokių 22 metų.
Žinoma, jie studijas pradeda vyresni, bet turėdami daug platesnį pasaulio suvokimą ir žinodami, su kuo nori sieti savo ateitį.
– Ar sunki jums pasirodė hebrajų kalba? Ar vyras moka lietuviškai?
– Kol kas gerai neišmokau, bet susikalbėti galiu. Aišku, nelengva įprasti skaityti iš kitos pusės mūsų akiai neįprastus rašmenis, kalboje nėra balsių.
Reikia žinoti kontekstą, nes žodis gali skambėti vienaip ir turėti dar daugybę kitų reikšmių. Iš tiesų lietuvių kalba kur kas sudėtingesnė.
Mano vyras moka keletą frazių: „viskas gerai“, „labas rytas“, „aš tave myliu, Ievute“ ir dar kelias.
– Šiuo metu vadovaujate lietuvių bendruomenei Izraelyje „Nerija“. Atrodo, darbų netrūksta?
– Izraelyje veikia trys žydų išeivių iš Lietuvos organizacijos, kurių veikla susijusi su holokausto istorinio atminimo puoselėjimu, bet labai trūko lietuvius vienijančios bendruomenės Izraelyje.
Aktyvių žmonių iniciatyvą labai palaikė Lietuvos ambasada ir taip atsirado „Nerija“. Įkurta lituanistinė mokyklėlė, tautinių šokių kolektyvas.
Mūsų pagrindinis tikslas – vienyti lietuvius ir stengtis išlaikyti lietuvybę tarp čia įsikūrusių tautiečių.
Nors dauguma mūsų narių yra lietuvių kilmės žydai, jie nori kalbėti lietuviškai, nori lietuviškos kultūros, bendrauti, švęsti lietuviškas šventes, minėti Vasario 16-ąją.
Beje, prieš porą metų mūsų bendruomenė gavo prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą už išradingai paminėtą Vasario 16-ąją – tą kartą buvo surengtas žygis dykumoje.
Rengiame koncertus, vakarones, skaitome poeziją, kviečiame į paskaitas, o kitais metais labai norime surengti Lietuvos kultūros dieną Izraelyje.
