Norint patekti čia apsikirpti ar susitvarkyti barzdą reikia laukti apie porą savaičių. O tai Panevėžiui ir dar vyrų kirpyklai – nemaža naujiena. O įkūrė šią vietą du jauni, iš užsienio grįžę lietuviai – Audrius Pocius ir Arnas Tadaravičius. Ir nepabijojo Panevėžiui pasiūlyti naujo ir pakankamai drąsaus verslo.
– Kodėl būtent Panevėžyje pradėjote savo verslą? Ar barzdaskučių idėja nebuvo per drąsi?
- Audrius Pocius, barzdaskučių salono įkūrėjas (AP): Buvo labai drąsi idėja. Galvojome, kad jos nepavyks mus įgyvendinti. Bet mes ieškojome naujos idėjos. To, ko Panevėžys dar neturėjo, todėl nusprendėme atidaryti barzdaskučių saloną.
Pirmą kartą buvo nedrąsu, visą laiką akys buvo išpūstos, bet rezultatas visada buvo teigiamas. Panevėžiečiams buvo sunku įprasti, kad vyrai jiems tvarko barzdas, nes buvo įpratę, kurie eina, tvarkytis pas moteris.
Turėjome iš Anglijos vieną seną, 76 metų žmogų, tai jo barzda buvo jau gana keista, bet jis norėjo išbandyti mūsų saloną ir liko patenkintas.
– Kodėl kurti verslo grįžote į Lietuvą? Nelikote toliau dirbti arba ten kurti verslo, o grįžote namo?
– Arnas Tadaravičius, barzdaskučių salono įkūrėjas (AT): Aš niekada negalvojau, kad gyvensiu užsienyje, nemaniau, kad ir dirbsiu užsienyje. Bet gyvenimas privertė. Norint užsidirbti greičiau, teko išvažiuoti į užsienį, tą pačią Norvegiją. Bet ten būdamas niekada negalvojau, kad liksiu, nes Lietuva – tėvynė, čia šeima, draugai, dėl to su žmona nusprendėme grįžti ir čia kažką daryti.
– AP. Užsienyje prabuvau apie 2,5 metų, o grįžau jau prieš 6-erius metus. Ten susilaukiau dukros ir iš tikrųjų dėl dukros grįžau. Norėjau, kad ji augtų Lietuvoje, lankytų čia darželį ir mokyklą.
– Kodėl nusprendėte kurti savo verslą, o ne ieškoti darbo ir būti samdomu darbuotoju?
– AP: Panevėžyje nebuvo vietos, kur galėtume dirbti tokį darbą bazdaskučiais, buvo tik kituose miestuose. Kadangi Panevėžyje mūsų šeimos, giminės čionai, patys čia užaugę, reikėjo daryti čia.
– Dažnai sakoma, kad pradėti verslą sunku, daug biurokratinių kliūčių, dideli mokesčiai smulkiajam verslui. Susidūrėte su tokiomis kliūtimis?
– AP: Susidūrėme. Neturėjome nei pradinio įnašo, nei kažkokių investicijų, kurias galėtume atiduoti šiam verslui.
Tai teko daug ką parduoti. Ir mašinas aš asmeniškai padaviau ir kai ką vertingo iš namų, kompiuterius ir kt.
Tai teko daug ką parduoti. Ir mašinas aš asmeniškai padaviau ir kai ką vertingo iš namų, kompiuterius ir kt.
– AT: Darant viskas pamažu aiškėja. Aišku, mokesčių yra, bet visur juos reikia mokėti. Ar įmanoma išsilaikyti, šeimas išlaikyti? Viskas įmanoma, tik reikia daryti. Jeigu veiksi, tai ir turėsi.
Tai daug pinigų kainuojanti investicija ir mes labai rizikavome, bet reikėjo. Kaip sakant, kas nerizikuoja, tas...
– Jūs pats tai neturite barzdos. Tai kodėl sugalvojote?
– AP: Aš auginau barzdą, 9 dienas nesiskutau. Jei būčiau dar paauginęs kokį mėnesį, gal būtų normaliai, bet paskambinote jūs, kad atvažiuosite filmuoti ir teko nusiskusti.
Barzdaskutys neturi būti su barzda, jis turi būti švariai skustas. Negali vaikščioti apžėlęs.
– Bet moterų čia neįsileidžiate. Nei dirbti, nei tvarkyti?
– Nėra didelio draudimo: jos laukiamos, bet trumpam.
