Jos miestas, vadinamas Baltosios rožės, tarpukariu turėjo kurorto statusą, į kurį skubėjo Kauno ponios, o apie jų gydymąsi ir ypač pramogas legendos sklinda iki šių dienų.
Istorijos posūkiai ir ypač II Pasaulinis karas kurorto praeitį nunešė užmarštin, tačiau miestas pasikedeno kitokias plunksnas. Patyrusi gidė pažėrė patarimų, ką privalu nuveikti šiame mieste – Alytuje.
Apraizgė dviračių takai
Alytus dabar didžiuojasi ne tik aktyviomis pramogomis – Alytų yra apraizgę daugiau nei 30 km pėsčiųjų ir dviračių takų, bet ir vienu geriausių Lietuvoje baseinu, kuris atitinka tarptautinius standartus.
Pačiame mieste tyvuliuoja ir du ežerai – Mažasis ir Didysis Dailidės, prie kurių įrengti paplūdimiai ir sportavimo aikštelės.
„Vanduo atitinka visus higienos reikalavimus, jame saugu maudytis. Šie paplūdimiai populiarūs tiek tarp miestiečių, tiek tarp atvykėlių iš aplinkinių vietovių. Be to, mūsų miestas labai žalias“, – sakė B.Malaškevičiūtė.
Alytuje gyvena daugiau nei 50 tūkst. gyventojų, tai šeštas pagal dydį Lietuvos miestas. Ir jame tikrai yra į ką pasižvalgyti ir ką nuveikti turistui.
Alytaus herbe, kurį jis gavo 1581 metais, pavaizduota Baltoji rožė, todėl Alytus ir vadinamas Baltosios rožės miestu. Tai lėmė Stepono Batoro paliepimas, mat jis susižavėjo čia augusiomis baltomis rožėmis.
Pamėgo Kauno ponios
Šis miestas mena ir kurorto statusą. Alytaus kurortą tarpukariu buvo labai pamėgusios Kauno ponios. Ir, kaip pasakojo gidė B.Malaškevičiūtė, ne šiaip sau. Mat po visuotinio gyventojų surašymo paaiškėjo, kad Alytuje tūkstančiui vyrų tenka 663 moterys. O Kaune tokiam skaičiui vyrų tekdavo net 909 moterys.
„Pigiau nei Palangoje, galima pasigydyti, o ir nereikės kelio alkūnėmis prie kavalieriaus skintis. O be to, jei per daug prisimirksėjai, į Kauną parlėksi anksčiau nei gandai.
Iš Palangos taip greitai neparvažiuosi ir savo versijos pirma nepapasakosi“, – Alytaus pranašumus vardijo gidė.
Be to, Alytuje būdavo galima pasimėgauti virtomis vėžių uodegėlėmis. O desertui – ką tik surinktomis žemuogėmis.
Alytus garsėjo kaip kurortas tiems, kuriuos kamuoja kvėpavimo ir plaučių sutrikimai.
Kurorto vardą šis miestas pelnė 1932 metais. Ten buvo įkurta sanatorija sergantiesiems plaučių ligomis, o kiti poilsiautojai, nuvykę pakvėpuoti grynu oru ir šiaip papramogauti, galėdavo išsinuomoti vilą.
„Čia buvo galima puikiai praleisti laiką. O kol dar vilų nebuvo pastatyta, gyventojai nuomodavo kambarius savo namuose. Be to, buvo pigiai parduodami sklypai. Jų šeimininkai gyvendavo pirmame aukšte, o antrąjį nuomodavo, jame nebuvo galima įvesti šildymo sistemos.
Pasibaigus sezonui, antrasis aukštas būdavo tiesiog užrakinamas. Buvo apskaičiuota, kad jei namą statosi 30 metų sulaukę žmonės, po 49 metų visas rajonas būtų atitekęs valstybei, mat pigiai įsigijo sklypą“, – apie kurortinės veiklos skatinimo politiką pasakojo gidė.
Taip Alytus būtų turėjęs poilsinių miestelį, tačiau karas ir nauja valdžia tokias viltis sunaikino.
Nemunas – pokštakrėtys
Nemunas Alytų dalija į dvi dalis. Pirmajame Alytuje yra piliakalnis. Čia ir prasidėjo miesto gyvenimas.
„Įdomų dalyką mums iškrėtė Nemunas. Kai įvyko trečiasis Lietuvos ir Lenkijos pasidalijimas, viena miesto pusė atiteko Rusijai, kita – Prusijai. XVIII a. pabaigoje iki XIX a. vidurio iš vienos pusės norint valtimi atplaukti į kitą kelionė užtrukdavo trylika dienų, mat galiojo skirtingi kalendoriai.
Prusijoje galiojo Grigaliaus kalendorius, o kitoje pusėje liko galioti senasis Julijaus kalendorius, tarp jų buvo 13 dienų skirtumas.
Todėl alytiškiai nuo tų laikų linksmi žmonės. Kairėje pusėje atšvęsdavo Kalėdas, perplaukdavo į kitą pusę – ir vėl Kalėdos“, – pasakojo B.Malaškevičiūtė.
Vienas Nemuno pokštas gyvas iki šiol. Skirtinguose jo krantuose – skirtingos parapijos ir dvi vyskupijos. Dešiniojo kranto Alytus priklauso Kaišiadorių vyskupijai, o kita pusė – Vilkaviškio.
„Gaila, bet išpuoselėto senamiesčio mūsų miestas nebeturi. Nors savo istoriją skaičiuoja nuo XIV amžiaus, o XVI a. gavo Magdeburgo teises. Alytus visuomet buvo karinis miestelis. Tad jei koks karas, jis visuomet užsukdavo. O kai karas ateina, nieko gero nelauk“, – liūdnai nutęsė gidė.
Driekiasi ir meilės trokštančiųjų keliai
B.Malaškevičiūtė papasakojo legendą, kuri į šį miestą turėtų atvilioti ieškančiuosius mylimojo ar mylimosios.
Šalia Alytaus teka Alytupio upelis. Labai seniai čia gyveno kunigaikštis Alita, kuris įsižiūrėjo vaidilutę. Kadangi ji buvo vaidilutė, jie negalėjo susituokti. Mylimieji daug aukodavo dievams, kad atleistų ją nuo vaidilutės pareigų ir jiedu galėtų susituokti.
Kryžiuočiai užpuolė Alytų, Alita išjojo į mūšį ir suprato, kad alytiškiai nelaimės to mūšio. Kai jis grįžo, paslėpė vaidilutę už piliakalnio ir vėl išjoja į mūšį, jame žuvo.
„Vaidilutė verkė septynias dienas ir septynias naktis. Ašarėlės didelės kaip pupos, dievai tai matydami ašaras pavertė upeliu, o pačią vaidilutę – balandėle, kad ji skrajotų ir jos skausmas nebūtų toks didelis.
Žmonės tai žinodami upelį pavadino Alytupiu, miestą – Alytumi. Todėl, kai ieškosite antrosios pusės, neklauskite, ar mane mylėsi, ar susirgusį slaugysi, klauskite, ar dėl manęs verksi septynias dienas ir septynias naktis. Tada turėsite šansą, kad kada nors bus miestas, pavadintas jūsų vardu“, – mokė gidė.
Beje, anot legendos, tame upelyje gyvena stebuklingos varlės.
„Tačiau ne visos, – pabrėžė B.Malaškevičiūtė. – Tas, kas ieško antros pusės, Alytupyje turi pagauti varlę, nuprausti jai burną ir bučiuoti. Jei varlė stebuklinga, prašom, jums žmona ar vyras, jei varlė pusiau stebuklinga, ūkiui gausite ožką ar ožį, o jei nestebuklinga, tai pabučiuota ji jau bus nebe šiaip varlė, o bučiuota varlė, tad jos statusas tarp kitų varlių bus kur kas aukštesnis“.
Ką pamatyti Alytuje?
TILTAS. Viena svarbiausių Alytaus traukos vietų – Baltosios rožės tiltas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Tai aukščiausias toks tiltas Lietuvoje. Prieš trejus metus jis buvo pastatytas ant buvusių geležinkelio tilto taurų.
Tiltas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – jo aukštis siekia 38,1 m, o ilgis – 260 m.
Jo pirmtakas iškilo XIX a. antroje pusėje. Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė mūsų šalis, į Alytų, kuris turėjo III klasės tvirtovės statusą, nutiesė karinį geležinkelį, tam ir buvo pastatytas 33 metrų aukščio tiltas traukiniams ir vežimams.
Tiesa, I pasaulinio karo metu tiltą caro kariuomenė susprogdino. Vokiečiai pastatė laikiną medinį tiltą, jau aukštesnį – 35 metrų aukščio. Naudotas jis iki 1926 metų, o vėliau buvo išardytas. Naujasis turėjo palaukti net 2013-ųjų – tuomet čia užvirė statybos.
Dabar tai viena iš mėgstamiausių tiek atvykėlių, tiek pačių miestiečių lankymo vietų. Nuo jo veriasi ir vaizdas į Alytaus piliakalnį, ant kurio kadaise, kol kryžiuočiai nesudegino, stovėjo pilis.
PARKAI. Patys alytiškiai labai mėgsta pramogauti parkuose. Ir ne veltui – jie išties gražūs ir jaukūs. Vienas mėgstamiausių – Miesto sodas, kurio ištakos siekia 1930 metus, čia išlikęs tarpukario laikus menantis fontanas.
Pasakojama, kad kadaise čia plaukiojo auksinės žuvelės ir žydėjo lelijos. Tačiau bene labiausiai čia traukia išpuoselėti rožynai.
Kaip pasakojo gidė B.Malaškevičiūtė, alytiškiai dažnai sulaukia klausimo, kaip rožių niekas neišskina. Šis klausimas pribloškia vietinius: kam naikinti tai, kas džiugina visų akis.
Miesto sodas užima apie 4 hektarus ir čia auga 55 rūšys medžių ir krūmų. Be to, čia gyvena voveraitės.
Mėgstamas ir Kurorto parkas. Jis įkurtas 1931-aisiais natūraliame pušyne. Čia auga 1989 metais sodintas Atgimimo ąžuoliukas, priešais stovi 1991 m. sausio 13 d. aukas įamžinantis kryžius.
Takeliais galima nueiti iki Nemuno senvagėje susiformavusiu Didžiojo ir Mažojo dailidės ežerų. Įrengtas paplūdimys, dviračių takai.
KURORTAS. Taip taip, išties Alytų galima vadinti kurortu. Tiesa, buvusiu. Kadaise tai buvo populiariausia Kauno ponių poilsio vieta. Tačiau sovietmetis Alytų iš kurorto negailestingai pavertė pramonės miestu.
PILIAKALNIAI. Garsiausias Alytaus krašte – Punios piliakalnis, dar vadinamas Margio kalnu. Jis dunkso Nemuno ir Punelės santakoje. Dzūkai sako, kad šis piliakalnis yra vienas gražiausių visoje Lietuvoje. Pasakojama, kad ant Punios stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais.
Ir pačiame Alytuje yra piliakalnis, ant kurio stovėjusią pilį sudegino kryžiuočiai. Jis visai greta Baltosios rožės tilto.
Po Alytų – pėsčiomis
Turėdami kad ir porą valandų galite pasivaikščioti po Alytų.
Pradėję Senamiesčio skvere, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą stovėjo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai, sukite link Šv.Angelų sargų bažnyčios, kurios interjeras – neobarokinis. Muziejų mėgėjai gali aplankyti Kraštotyros muziejų, kuriame saugoma per 65 tūkst. eksponatų.
Kitas žingsnis – Rotušės aikštė, kurioje prieškariu šurmuliavo turgus. Tuomet sukite link „Niujorko“ – taip vadintas 1933 metais iškilęs modernus viešbutis, kurio pirmame aukšte veikė valgykla, o antrame buvo įrengti kambariai ir vonia. Greta – 1930 metais statyta buvusi kepykla „Higiena“. Netoliese – kurhauzu vadinti Šaulių namai. Jo verandoje kadaise skambėjo džiazas.
Parkų mėgėjams privalu užsukti į rožynais garsėjantį Miesto sodą. Čia galima išvysti retai kur Lietuvoje augantį europinį kukmedį. Ar pasigėrėti japonine magnolija.
Gidai siūlo toliau tęsti praeinant raudonų plytų namus Pulko gatvėje, pažiūrėti Laisvės angelo paminklą, pasigrožėti Žaliąja gimnazija. Taip pat aplankyti Kurorto parko skverelyje esantį memorialą „Nurimęs varpas“. Tai rezistencijos kovų simbolis.
Įdomūs objektai – buvusi sinagoga ir rabino namas Kauno gatvėje. Įdomu bus sužinoti ir namo su liūtukais istoriją (Vilniaus g. 27), taip pat kuo garsus buvęs kino teatras „Kapitol“, Zimavičienės mūras.
