Jeigu reikėtų išskirti, tai galima drąsiai teigti, kad jo laukuose šiandien karaliauja dvi kultūros – smidrai ir uogų uoga – braškė.
Sostinė į širdį nekrito
Vyro ūkis „Geras šparagas“ įsikūręs netoli Molėtų plento, prie kelio Vilnius-Utena. Ten šalikelėje pūpsanti didelė smidro statula iškart sufleruoja, kad Simono valdos netoliese.
Atvykusius į ūkį mus pasitinka ir pats šeimininkas, ir klientai, kurie pas Simoną atvyko nusipirkti lietuviškų braškių. Jiems išsinešus keletą kilogramų skaniųjų, pokalbį ir valdų apžiūras galime pradėti ir mes.
Ūkis – didelis. Jame galima matyti gausybę užsėtų laukų ir šiltnamių. Laukuose, daugiausia, smidrai, o šiltnamiuose raudonuoja braškės.
Simonas – uteniškis, nemažai savo gyvenimo praleidęs sostinėje. Ten jis mokėsi transporto ir vadybos inžinerijos mokslų. Kaip jis pasakojo, baigęs studijas pradėjo dirbti vienoje Lietuvos transporto kompanijų, tačiau kai atsirado šeima ir vaikai, pradėjo rimtai svarstyti, ar ir toliau savo ateitį sieti su sostine.
Simonui dažnai tekdavo grįžti ir pas savo tėvus, į Uteną: „Pradėjau galvoti, kad vaikų seneliai yra Utenoje, jie galėtų mums pagelbėti su mažaisiais, būtų arčiau“, – sakė jis, mat Vilnius per pragyventą dešimtmetį jam į širdį taip ir neįkrito.
Netrukus, įvertinusi visus už ir prieš, šeima susikrovė lagaminus: „Tiesiog viską metėme ir išvykome į Uteną, – atsiminė Simonas. – Pamenu, spalį apsisrendėme, o gruodį jau gyvenome naujame bute, kitame mieste.“
Užkliuvo nuotrauka internete
Tąkart gimtajame mieste šeima taip pat ilgai neužsibuvo, o ūkį, kuriame šiuo metu yra vystomas verslas, Simonui perrašė tėtis.
„Jis mums vis sakydavo, kad turime kažką čia daryti. Jautėme spaudimą. Tėtis jau buvo užsisodinęs čia daržų, augindavo pomidorus ir agurkus“, – apie 8 hektarų žemės teritoriją pasakojo ūkininkas.
Dar kartą pakeitę gyvenamąją vietą šeima persikraustė į sodybą, o dabar čia jau skaičiuoja ketvirtus metus.
„Nematau kito varianto, kaip dar būtų galima dirbti tokius laukus ir negyventi čia“, – sakė Simonas.
Idėja auginti smidrus į vyro galvą atėjo taip pat atsitiktinai. Pamatęs jų nuotrauką internete jis pradėjo ieškoti daugiau informacijos, o sužinojęs, kad 2014 metais smidrų „rinka buvo itin maža, produktas – brangus ir lengvai augantis“, jis nusprendė imtis jų auginimo. Tada iš užsienio parsigabenęs smidrų daigus Simonas viską darė savo rankomis.
„Rankiniu būdu juos užsisodinau. Tada dar neturėjome jokios technikos, tieisog 12 žmonių dvi dienas rausė žemę. Viskas tikrai neatrodė idealiai“, – pradžią atsiminė jis. Deja, pirmieji metai derliaus nedavė, tačiau, praėjus dar metams, vyras jau džiaugėsi sėkme.
„O paskui užsodinau dar, vėliau iš Europos Sąjungos gavau jauno ūkininko paramą ir nusipirkau technikos, įrangos, daigų“, – šypsojosi jis.
Tiekia restoranams
Vaikštinėjant po Simono valdas jis pasakojo, kad auginti smidrus nėra sunku, tiesiog reikia žinoti keletą taisyklių: „Jei jų nežinosi – derlius gali būti prastas.“ Įprastai iš hektaro ūkininkas gauna skirtingą smidrų derlių. Būna ir 30 kg, ir 130 kg, o iš viso per sezoną priskina 2-5 tonas.
Šiuo metu didelė dalis smidrų derliaus parduodama sodyboje – klientai jų įsigyti atvyksta patys. Taip vyras parduoda beveik trečdalį produkcijos. Taip pat prekiauja ir turguje, o viena didžiausių derliaus dalių nukeliauja restoranams ir parduotuvėms: „Man patinka bendrauti su restoranais. Jie produkcijos neperpardavinėja – jiems ir kita kaina.“
Tik sulaukęs pirmojo derliaus vyras pats važinėjo po restoranus ir siūlė savo produkciją, tad dabar ją tiekia į 25 restoranus sostinėje.
Pasiteiravus, kiek prašoma už kilogramą smidrų, Simonas sakė, kad šiemet kaina euru pigo, tad ji siekia 8 eurus. Ūkininkas neslėpė, kad ir pats labai mėgsta šią daržovę. „Kaip tik ką tik valgiau“, – juokėsi.
Ūkyje – ir uoga karalienė
Neįmanoma nepastebėti, kad Simono ūkyje nemažą žemės dalį užima braškės. Jis jas augina tik antrus metus ir už kilogramą prašo 4 eurų. Kol svečiavomės ūkyje, Simonas priėmė ir kelis klientus, kurie išsivežė pilnus maišus raudonųjų.
Braškės į smidrų ūkį atkeliavo visai netikėtai, belaukiant, kol pastarieji galės duoti pajamas.
„Mums reikėjo pajamų, tad sugalvojome užveisti braškių. Mažinome kitus daržus ir pradėjome auginti braškes. Vasarą tikrai gerai perka braškes. Ji – uoga karalienė“, – sakė Simonas.
Aprodęs savo valdas ūkininkas nuvedė ir prie jo paties auginamų desertinių vynuogių.
„Kekės svers kelis kilogramus. Bus rimtas derlius, šakos lūžta“, – džiaugėsi Simonas.
