„Tris dienas verkiau kruvinomis ašaromis. Atšaukti studijų negalėjau, nes kitaip reikėtų arba sumokėti, arba metus laukti kito stojimo. Galimybių įstoti į mokamas studijas neturėjome. Negalėjau skriausti mamos, todėl susiėmiau ir nusprendžiau, kad jei likimas taip lėmė, tegul taip ir bus – įstosiu ir atlaikysiu“, – lrytas.lt pasakojo siuvimo saloną „Stiliaus adata“ Mažeikiuose atidariusi M.Šiaulytė.
Nors lėlėms rūbų nesiuvo, tačiau augdama matė, kaip rankdarbiais užsiima močiutė, mama, todėl ir technologijų pamokos mokykloje patikdavo. Mergina gerai pamena, kad pirmasis rimtas darbas buvo penktoje klasėje, kai gavo užduotį pasiūti ir išsiuvinėti sijoną bei rankinę.
Buvo be galo sunku
Bet drabužių siuvimas mokykloje ir aprangos mados inžinerija universitete – toli gražu ne tas pats.
„Pirmieji dveji metai KTU man buvo visiškas kosmosas: aukštoji matematika, elektra, chemija, kurios mokykloje net nesimokiau, nes turizmo studijoms nereikėjo, fizika... Buvo be galo sunku. Po dvejų metų rinkomės specialybės kryptis – konstravimą arba technologijas. Jas ir pasirinkau. Praktiką atlikau „Audime“. Kai čia pamačiau, ką pagal specialybę turėsiu dirbti, supratau, kad to visiškai nenoriu. Būtų reikėję visom siuvėjom, kurios ten dirba 20-30 metų, aiškinti, ką blogai siuva, jog jos neteisingai sėdi ir panašiai. Kiek per praktiką su jomis apie tai bandydavome kalbėti, tik kreivai pažiūrėdavo. Po praktikos buvo tokia įtampa, kad apskritai norėjau mesti studijas“, – prisiminė Monika.
Vis dėlto tai buvo paspirtis imtis magistro – vardan to, kad galėtų plėsti žinias. Taip sutapo, kad bakalauro darbo vadovas dirbo naftos ir dujų pramonei skirtas pirštines kūrusioje Norvegijos įmonėje, kuri kaip sykis ieškojo darbuotojos. Laimėjusi pusmetį trukusią atranką M.Šiaulytė darbą gavo, o baigusi magistro studijas trumpam grįžo į Mažeikius, iš kur galėjo per atstumą dirbti norvegams.
Sukasi viena pati
Studijuodama Monika sukūrė pirmuosius darbus – sau delninukę ir sėdmaišį, bičiulei – pirmosios poros vestuvėse suknelę. „Sulaukiau labai smagių reakcijų – ir žmonės sakė, kad gražu, ir draugė, kad gerai su drabužiu jautėsi. Todėl į feisbuką įkėliau kelias suknelės nuotraukas. O po to atėjo ir vienas kitas užsakymas. Kiekvieną dieną laukdavau, kada baigsiu darbą, kad galėčiau siūti“, – toks buvo Monikos darbas prie pirmųjų užsakymų.
Juos mergina siūdavo ir naktimis, ir savaitgaliais. Kai įsibėgėjus pavasariui išėjo iš norvegų įmonės, užsakymų sulaukė dar daugiau. Vasarą atidirbusi prie siuvinių, Monika nuėjo į Darbo biržą. Sako, nepasitikėjo savimi, kad gali puošti moteris, todėl pradėjo ieškoti samdomo darbo. Tik Darbo biržoje jai išsyk pasakė, jog pagal specialybę darbo Mažeikiuose neras.
Todėl M.Šiaulytė pradėjo domėtis, kaip kurti savą verslą, po to – parašė projektą finansavimui verslo pradžiai gauti. Už gautas lėšas Monika įsigijo visą darbui reikiamą įrangą, o mainais įsipareigojo verslo nemesti mažiausiai trejus metus. Priešingu atveju gautus pinigus tektų grąžinti valstybei. Bet iki trejų metų – nebetoli: M.Šiaulytės „Stiliaus adata“ žemaites apsiuva jau trečiąjį sezoną.
„Dažnai klausiu savęs – kam man viso to reikėjo? Gal tokių minčių kyla dėl to, kad viskas labai greitai įvyko: ir projektas parašytas, ir įranga supirkta, ir įsikūriau, ir į darbus įsivažiavau. Tuo labiau, kad viską darau viena pati. Tačiau prisimenu, kad esu pasižadėjusi: kai dirbau samdomą darbą, sudėtingesnėse situacijose galvodavau, kad ateityje dirbsiu pati sau. Ir šeima, anksčiau klausdavusi, kiek galiu dirbti, nes siuvu be poilsio dienų, išmoko man pasakyti: „Tu gali“, – kalbėjo savo verslą įsukusi mažeikietė.
Siuva be atokvėpio
Pernai pirmoji nuotaka jaunamarčių sezoną „Stiliaus adatoje“ atidarė balandį. Įtemptai ir be poilsio dirbusi per visą vasarą Monika kiek atsikvėpė jau gerai įsibėgėjus rudeniui, o artėjant Kalėdoms vėl pasipylė užsakymai.
„Šiais metais turiu labai daug naujų klienčių, bet džiaugiuosi, kad sugrįžta ir visos senosios. Tai – didžiausias man pasakytas „ačiū“, – nuoširdžiai kalbėjo mergina.
Jos salonui iškabos nereikia – klientės ir taip žino, kur ieškoti „Stiliaus adatos“.
Moterys čia ateina, nes nori būtent pagal jų figūrą ir skonį pritaikyto drabužio. „Didesnių dydžių nuotakos, nuėjusios suknelės į nuomos saloną, būna, išgirsta, kad tokio dydžio rūbų čia neras. O apsivilkusi būtent jai siūtą suknelę nustemba, kad atrodo keliais dydžiais mažesnė, kad turi liemenį, randame ir kaip klubus paslėpti“, – apie mažus stebuklus kalbėjo Monika.
Jai labiausiai ir patinka dirbti su nuotakomis bei mažomis mergaitėmis – jauniausiai M.Šiaulytės klientei tebuvo aštuoni mėnesiais. Su vestuviniais rūbais susijęs ir savitas rekordas – greičiausiai pasiūta suknelė buvo būtent nuotakai. Pirmadienio rytą pradėjusi siūti, penktadienį drabužį siuvėja jau atidavė užsakovei, kuri kitą dieną atšoko vestuves.
„Tą savaitę mažai miegojau. Įprastai vestuvinę suknelę siuvu iki mėnesio – patinka dirbti su vienu drabužiu, su juo susigyventi. O labiausiai įsiminęs užsakymas – suknelė nuotakos vestuviniam šokiui ir antrajai šventės dienai. Važiavau padėti apsivilkti rūbų – taip turėjau progą bent kažkiek sudalyvauti vestuvėse. Itin įstrigo šiuos nuotakos nuoširdumas – ji atnešė be galo daug gerų emocijų. Apskritai mano nuotakos labai nuoširdžios, atsipalaidavusios. Aš pati dažniausiai išgyvenu, klausiu, ar nebijo, kad iki vestuvių likus vos trims savaitėms pradedame siūti rūbą, o jos man atsako: „Ne, nes žinau, kad spėsi“, – šypsodamasi pasakojo Monika.
Gelbėja mama ir brolis
Ji neslepia – net ir penktą kartą matydama klientę labai jaudinasi: „Taip yra, nes ties kiekvienu užsakymu užsibrėžiu, ką kitą sykį padaryti dar geriau. Pavyzdžiui, žinau, jog modelyje įsivėlė kokia technologinė klaida, kurią žinau tik aš pati ir bendram vaizdui ji nekliudo, todėl išsikeliu tikslą kitą užsakymą padaryti tobulesnį“.
Anksčiau Monika ir į namus pas klientes važiuodavo, ir rūbus taisydavo, juos pagražindavo. Dabar nei vieno, nei kito nebedaro. Kam reikia – ir taip siuvėją susiranda, o pasiūti naują drabužį paprasčiau, nei jį taisyti, nes tam reikia dvigubai daugiau laiko – juk prieš siuvant reikia dar ir išardyti.
M.Šiaulytė svajoja apie pagalbininką, tačiau surasti žmogų, kuris bent jau kol kas gebėtų padėtų ir sutiktų dirbti labiau iš idėjos, o ne dėl atlygio, sunku. Kai darbai užspaudžia, kartais padeda brolis, mama, kartais Monikai į kompaniją ateina mokinukė. Siuvėja turi vilčių, kad imli mergina, kuri ketina rinktis panašios krypties studijas, ateityje taps jos rimta pagalbininke.
„Artimiausias mano planas – finansine prasme tvirtai atsistoti ant kojų. Noriu turėti vieną kitą laisvą savaitgalį, nedirbti iki išnaktų. Tikiuosi to pasiekti per dvejus trejus metus“, – kalbėjo Monika.
